Juozax rankraštis- "Negerai, oi, negerai..."

227 posts / 0 new
Paskutinis įrašas
Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIr. Negerai, oi, negerai,

kai net mėnulis ...

Vos kvapą atgavau. Nejučia atsidūriau lauke. Vėl tas mėnulis.

http://g4.dcdn.lt/images/pix/file55220383_5bb931ab.jpg

- Na, nežinau net ką sakyti. Guost, kad visiems taip būna būtų juokinga - tai Henrikas prisėdo ant suolelio greta. Papsėjo pypkę, užgeso ji, ilgai prisideginėjo, vėjas vis degtuką užgęsindavo. - Jei sugalvosi važiuot, važiuok, tik gal geriau - ne.

Pro langą pasigirdo, ne, nepasigirdo, o dar kartą negailėstingai - tiesiai į širdį. Man:

Paskutinį sekmadienį
Šandien mes išsiskirsim

Henrikas galų gale tą pypkę prisidegė, lyg melodijos klausėsi- tai jo ponia pakeitė plokštelę, lyg žinotų mano tą sekmadienį, o gal ir žinojo- visi pažįsta viens kitą tame Kauno kaime, juo labiau Žaliakalny...

Nieko ten niekas nežinojo, juk ir aš pats tik dabar sužinojau, tik dabar supratau, ką reiškė Rūtos tada pasakyti žodžiai apie atsisveikinimo sekmadienį.

Nesenai su chebra šaipėmės išDolskio dainuoto tango, juokingos jo tarties - šandien, šandien...

https://www.youtube.com/watch?v=aUJ62Mby268

Ta plokštelę- traškančią, nutrintą gal du kart paleidę sekmadienį, klausėmės kitos pusės .Kariškas vaizdelis visiems patiko geriau.

Sekmadienis. Paskutinis sekmadienis. Šitas senas, juokingas smetoniškas tango - apie mane!

Atėjo kitas, turtingas,
Už mane geresnis
Ir laimę jis išvogė mums.

Taip ir buvo gi. Būtent. Būtent taip.
Kai kavinėje tas senas, gal gerais dešimčia metų vyresnis Rūtą pašokdino, ji nuramino - tai buvęs kaimynas, mokėsi keliom klasėm už Audrą aukščiau, nustebo, kad aš jau suaugusi.

Kai pamačiau, kad trečią kartą eina prie mūsų stalelio, kiek palaukęs, bet netikėtai pats pasikviečiau Rūtą valsui, kurio šokti niekad nemokėjau.
Anas - mokėjo. Ir labai gerai skraidino kaimyninio stalelio moterėlę tokią už jį kiek vyresnę.
Daugiau Rūtos jis nešokdino - mano signalą suprato, ilgainiui aš ir užmiršau jį. Draugavom įprastai - tiksliai septynios minutės vėlavimo, vienuoliktą - varteliai, prie jų jau tik pasibučiavimas, bet Rūta jau vis nenoriau eidavo į tokį siaurą skersgatvį ar Archyvo skverelį...
Po kiek laiko išsisukinėt pradėjo dėl sekančio pasimatymo, geriau paskambink man, o kai paskambinu, namie vėl nėra jos...

Jutau, kad aiškiai ji tolsta, bet skambindavau vėl. Kažkas iš kursiokų atraportavo matęs Rūtą sėdant į geltoną POBIEDĄ. Tai jos dėdė- atrėžiau, bet žinojau- tai tasai šokdintojas.
Kelis mėnesius aplamai nesusitikinėjom, kol jau ji man paskambino, pasakė - sekmadienį būsiu medkėj. Matyt, labai nušvitau, visas bobinčius erzino visą šeštadienį tą.

Medkė - Medicinos instituto šokiai, įprasta mūsų vieta, Rūta pasirodė gerokai šokių vakarui įpusėjus, viena, po kelių šokių paprašė parlydima namo.

- Taip bus geriau. Matyt, aplamai klaida tai, kad susitikom. Aš kalta. Tai mano klaida.

Gal dešimtą vakaro stovėjom prie vartelių, jutau - ji nori kuo greičiau namo. Rūta nuleidus akis, irgi liūdna, kalba nesirezga, kaip niekad

http://cdn1.wallpapersok.com/uploads/picture/754/127/127754/velikolepnaya-tainstvennaya.jpg?width=665

O čia dar Audra kažko i kiemą išėjo nelaiku. Visai ne laiku.
Rūta staigiai mane apkabino, bučiniu tiesiog apsvaigino, trumpu tokiu ir karštu:
- Sudie!
Tarpdury net neatsisuko. Niekad taip senoviškai neatsisveikindavo.

Pasigirdo švilpesys, atsisuku- kitapus gatvės gal penki ar šeši žiūri į mane, tokie ne vaikai jau, paaugliai, agresyvūs, Audra prie manęs priėjusi juos bando raminti, viena vardu vadina.
- Nieko, susitvarkysiu kaip nors - drąsiai sakau Audrai ir einu skersai gatvės, link jų, tie nesitraukia, aš praeinu ir tiesiog nugara jaučiu - visa govėda tylėdami slenka iš paskos. Žinau, kad Audra mato, bandau eiti ramiai, lėtai, nelabai tas gaunasi, nes akies krašteliu matau - keli vaikėzai kitoje pusėje jau greta beveik, tuoj tuoj užkirs kelią.

Gal paspartinau kiek, bet iki sankryžos ėjau, ėjau įsitempęs, išdidžiai pakėlęs galvą, net atsilošęs. Už jos atsisukau, tie irgi stabtelėjo, vienas lazda užsimojo, daug jų tad dėjau į... kojas, tie mane vijosi, tylėdami, nežinau kodėl nušokau nuo šaligatvio ant gatvės asfalto, pasirodo - teisingai padariau, keliese iššoko iš kalniečių gatvės, nespėjo man net kojos pakišti. Mane lenkiąs taksi stabtelėjo, net durys atsidarė, įšokau į jį, taksistas kaip dangaus siųstas diedas ūsuotas sako:

- Kai šitiek brazilkos puola, geriausias prijomas - šimtas metrų sprinto ir kilometras stajerio.

Į stogą bumtelėjo akmuo ar lazda, taksistas sustojo, iššoko su rankena - taksistų anuometiniu ginklu iš po sėdynės.

http://autonews.com.ua/wp-content/uploads/2016/06/53aa62ea466c.jpg

Išsilakstė ta vilkiukų gauja, buvo jų pasirodo gal dešimt. Kaip vėliau dasiprotėjau, tai to mano konkurento jauniausias broliukas su draugeliais iš Brazilkos buvo.

Už lango pasigirdo trimitai - štai jums kariškas vaizdelis, mano naujas kūrinys, apie pulką ir mergeles, toks jos trumpas turinys. Henrikas padavė man ranką, netikėtai stiprus pasirodė tas jo paspaudimas ir gero tabako kvape pasakė:
-Pabūk vienas, prie jūros, gaila, negalima. Prie marių pasėdėk. Viskas praeina, ir šitai praeis. Tik nebsiskandink, man buvo gyvenime visko, o dabar - už tave dvigubai vyresnis plius dar kokie penki metai, matai - jaunavedys. Senas, bet gal ne pats prasčiausias.

Taip, bet gal neskuodė kaip zuikis tas jaunavedys. Ir nuo ko, nuo bachuriūkų jaunesnių. Gėda.

Juoda viskas, net mėnulis

http://data.whicdn.com/images/59504752/large.jpg

37801 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIs

Negerai, oi, negerai, kai

naktis bemiegė,o ryte prisakyta - 9 valandą kibsim į darbus, t.y. talkon stulpų statyti. Sojuzelektromontažui, rimtai firmai.

O tai išties rimta firma, iš pat ryto atvažiavo technika- sunkvežimis su priekaba atvežė medinius stulpus, kitas, vadinama letučka -- laidus ir keturis keikūnus. Tik ne Sojuzelektromontaž, o Sojuzelektrosetmontaž.

http://www.telenir.net/tehnicheskie_nauki/avtomobili_sovetskoi_armii_1946_1991/_57.jpg

Letučka, tai specializuota mašina- jos viduje reikalingiausia įranga, net staklės. Kaip taisyklė- ir elektros generatorius, kad bet kur galėtų visa įranga dirbti.
Kilnojamos remonto dirbtuvės, kažkodėl letučka vadinamos, gal nuo žodžio ''letat'' - lakstyti, skraidyti.

Dar kai kariavo važinėdami ZISais- svarbiausia, kad važiuotų, jokio komforto:

http://image.shutterstock.com/z/stock-photo-studebaker-us-truck-103814927.jpg

Būtent ant tų ZISų jau buvo gaminamos serijinės remonto įranga prikimštos letučkos, jos- pirmiausia, aišku - armijai

http://i054.radikal.ru/1007/82/ef18341b48fe.jpg

http://coollib.com/i/7/292607/pic_95.jpg

Šita, kažkokio auksarankio patobulinta, racionalizuota anų laikų terminais.

Tie racionalizatoriai TSRS laikais buvo labai skatinami, tai lyg toks pašinas į inžinierių- konstruktorių minkštas vietas- kad galvotų ne jomis, o normaliai - galvomis.

Išties - savo darbo vietoje patyrę darbininkai mato visą technologiją iš vidaus, o tai reiškia kartais iš labai netikėto taško... Buvo, be abejo ir tokių, kurie perpetum mobile siūlė.
Bet šiaip racionalizatoriai buvo visaip skatinami - ir piniginėmis premijomis, ir moraliai:

http://allfaler.ru/images/stories/Znaks/SSSR/Vedomstvo/Obshestv_Org/VOIR/lych%20racio%20voir%20gorsk%20oblst.png

Всесоюзное общество изобретателей и рационализаторов (ВОИР) - skamba kiek grėsmingai tas VOIR, o tai tik Visasąjunginė racionalizatorių ir išradėjų draugija.

http://allfaler.ru/images/stories/Znaks/SSSR/Temu/Zolotie_Ryki/racio_master_zolot_ryki_makeevygol.png

Buvo skatinama įvairiausiose gamybos ir ne tik gamybos sferose

http://allfaler.ru/images/stories/Znaks/SSSR/Temu/Lychshiy/Racionalizator/lych_racio_les_hoz_sssr.jpg

Ženkliukais, kaip medaliais mėgo pasidabinti- kuo daugiau, tuo gražiau. Rusai veteranai ypač. Buvo ir lietuviškų, kurie vis tik skoningesni:

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_217977452/ieskau-ltsr-nusipelniusiu-pirmunu-zymunu-zenklu.jpg

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_18_301267771/perku-senovinius-zenkliukus.jpg

Bet- iš visų sovietmečio nesąmonių šita davė teigiamo gal daugiausia.

O sugalvota, kaip ir gamybinis lenktyniavimas visai ne sovietų, beje.

HFI - Henris Fordas Pirmasis - žmogus pakeitęs Ameriką, kai jo gamykloje buvo krizė, įsakė, kiekvienam savo darbininkui, pateikusiam bet kokį pasiūlymą kaip pagerinti darbą iškart išmokėti po vieną USD. Juokingų ten būta tų siūlymų, ir daug... bet summa summarum iš išmokėtų 30000 dolerių, buvo keli, kurie atpirko su kaupu tuos 30 tūkstančių - berods net tris milijonus.

Taigi, senas nudrižęs ZILas, amerikoniško STUDEBAKER

http://www.talkgraphics.com/attachment.php?attachmentid=48307&d=1209068912

nesantuokinis vaiks, vietinio Kulybino pritaikytas galėjo daryt savo srityje - elektros tinklų tiesime - vos ne stebuklus.

Priekyje jo - grąžtas duobei iki 1,2 m gylio iškasti. Ne gana to, dar jis stulpą šalia paguldytą stačiai pastatyt galėjo, kartais net be jokių atotampų.
Ant letučkės stogo, lengvai pakeliamas lyg ir bokštinio krano stiebas, kai įsižiūri trikampis toks, kaip laivuose, su lebiodkom, polispastais, taliais, telferis net buvo.

http://www.seaships.ru/img/9_20.jpg

Net keli tie stiebai, kaip vėliau pamatėm - ''na vsie slučaji žizni'' - išdidžiai vakare aiškino bocmanas.

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/42/f1/72/42f172fcc2f5fbd78d55fc8845c270f7.jpg

Man ta letučkė velniškai įdomi buvo- kaip praktika po statybos mechanizacijos teorijų. Prastai mums ją dėstė, ne kirvis. Ne Burneika. Nors įskaitas gavom, egzaminą irgi išlaikėm, kažko trūko.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/f/f1/PolispastoLbs.jpg/220px-PolispastoLbs.jpg

http://2.bp.blogspot.com/_lJptrwe0gqQ/TQTXjEjETgI/AAAAAAAAAOw/kwHJiWHdK9o/s1600/5_9.jpg

To - tokio monstro techninio specializuoto tikrai nesitikėjom, manėm visi- kaip ten specai net dvylika stulpų pastatys. Matyt, panašiai galvojo ir vadas mūsų Henrikas.

O keikūnų vadas, žemaitis nuo latvių, buvęs bocmanas (Bocmanas! Tai vėliau paaiškėjo), mus visus, net Henriką išvarė.

Kai nelabai supratom jo žemaičiavimo, rusiškai paaiškino - zona opasnych rabot, iti titi tarai, eikit ten ir ten. Visi. Iki 16'00. Na podpis akta o sdači rabot.

Ir dar šaižiai sušvilpė. Ne, ne bocmano švilpuku. Pasitraukėm toliau, už zonos, žiūrim - rimtas darbas užvirė. Moka jo vyrai šalmuoti dirbti.

http://enara.ru/sites/default/files/styles/original_image/public/image/katalog-uslug/opory-lep/opory-lep-281.jpg?itok=08GgnO7R

Monstras - griozdiškasis ZILas, vairuojamas tikro aso, ne vienos palapinės neišgriovė, stulpus tampydamas lebiodke ir be jos. .

Na, mums kas - į pliažą prie jūros. Henrikas dėl visa ko pasistrachavo - renkamės trečią.

Geriau būč neėjęs, tiksliau ėjęs su visais. Nuėjau toliau, užkampy kažkokiam, bandžiau skaityt tą prancūzų meną, nemiegojęs visą naktį, užmigau. Girdžiu - žadina mane Romas:

- Kentėsi, bral, kojos raudonos kaip gaidžio. Panos tau galvą ir nugarą savo chalatėliais užklojo, nabagėliu vadino. Einam, tuoj trys, tad bėgam gal.

Vaizdas - oho, ant paskutinio stulpo tempiami laidai:

http://loveopium.ru/content/2015/11/siluett/07s.jpg

Po stulpą prie kiekvienos palapinės, ant jo lempa supasi, belieka pajungti nuo namo, ten jau ir jungikliai keli pastatyti.

Viskas pagal projektą - aiškina Henrikas, iš tikro tik viena palapinė elektrifikuota, kitų nėr prasmės, šaldytuvų tiek neturim. Bocmano vyrai įsigudrino palapinės poniškosios pagrindinį stiebą pailginti. Elektros įvadui, pagal visas taisykles.

- Belieka sunumeruoti. Rytoj gal dailininkės mūsų padės.
- Numeriai - negražu, kaip kareivinėse. Poilsis čia. Geriau vardais pavadinkime.

Po netrumpos diskusijos sutarėm, lai bus raidėmis- A,B,C,
Bocmanas ruošiasi ant kiekvieno stulpo privalomą įspėjančia lentelę prikalti:

http://www.radioscanner.ru/uploader/2008/nevlezaj1.jpg

http://pirant45.ru/img/catalog/611_big.jpg

Strazdanė graudžiai pravirko.
Ji su broliu tiesiog prisiklijavo prie Romo, Rūta stipriarankė kasytes gražias supynė, daug jų, ne taip, kaip tada įprasta buvo.

Bocmanas, šiaip tikrai griežtas keikūnas, bet vaikus tikrai mylėjo, bandė jai saldainį iš kišenės išsitraukęs duoti, strazdanė visai išsigando, Henriko ponia nubėgusi iš šaldytuvo ledų dvi porcijas atnešė, paėmė, bet vis tiek ašaros byrėjo...

Romas pačiupo jos brolį, kažkaip iš šono ir anas padarė salto. Į priekį, bet salto. Pasirodo, pliaže treniravosi. Mažoji nenurimo, vis kažko prašė, kol Romas pats padarė tą salto, vienas jo sandalas tiesiai Bocmanui, vos ne į kaktą - į ranką, kuria degėsi sau cigaretę, pataikė.

-Tai, žaltis, vsio- metu - Bocmanas trenkė tą cigaretę ir sumindė su visu pakeliu - Bombonkes, žaltis laižysiu.

Va, pasirodo, kodėl jo kišenėj tie saldainiai - kvatojomės visi, mažoji tyliai labai lėtai, vos ne iškilmingai pradėjo savo ledus laižyti.

- Razrešyte obratitsia - Romas kariškai pasitempęs kreipėsi į Bocmaną.
- Razrešaju - matyt automatiškai atsakė šis ir susinepatogino - Na, ką čia tu, bral.
- Palikite mums tuos tris lišnus stulpus. Sūpuoklėms. Turnikui.

Bocmanas visiškai sutriko, projekte to nėra gi. Na. pavyko tuos tris sutaupyti, kiek pakeitus, na, jei viršininkas pasirašys ant akto...

- Pasirašau. Iš kart. Į projektą įtrauksim Kaune - Henrikas tvirtai ir iškart sutiko. Gal su Romu buvo aptarę/sutarę.

Bocmanas iš savo lėtučkės atnešė metalinių kabių abiejose rankose, Romas išsiprašė dar vamzdžių keletą gabalų ir- labai sunkiai - du karabinus.
Dar, kiek paabejojęs, tiksliau, kai Rūta mikliai nupaišė, kam panaudos jas, paliko ne vieną, o abi katuškes, ant vienos net laido kažkiek storo aliumininio.

- Mačiau Danijoj ar Švedijoj taip padarytą fotelį, maladiec, merga, maladiec. - ir jau į Henriką - o kur antspaudas?

- Tuoj bus - Henrikas iš savo ponios krepšio ištraukia ''antspaudą'' - СТОЛИЧНАЯ butelį.
- Ne, ne, nado pečiatj na akt. Na, chot treugolnyj.

Suprato Henrikas, ko Bocmanas nori. Antspaudėlio, be jo dokumentas joks dokumentas. Na, pasirašysiu su pareigomis, visais titulais. negi netiks.

Bocmanas iš kišenės išsitraukė knygutę - Cправочник бригадира монтажника

http://img.aucland.ru/market-photos/4b12a2f018b92d267982594fcddef0e4.jpg

ant jos pasidėjęs aktą išsitraukė savo antspaudėlį, stipriai paspaudė, kiek pasuko, pažiūrėjo:

- Vsio chorošo, žaltis, buhalterka gal neprikibs. Arielkos mano vyrams kad nebūtų per daug, ir iš manęs priimkit, draugas dzūkiškos litrinį sloiką perdavė.

Henrikas atsisakinėt bandė, nepavyko, stulpai jau iškrauti, Bocmanas vėl šaižiai sušvilpė, visi į mašinas... jis dar Rūtai- maladiec, merga, maladiec ir jau mums:

-Sėkmės.

Mažoji strazdanė vėl patempė lupą, brolis jai nestipriai pliaukštelėjo, pats iškart nuo Rūtos gavo niuksą...

Visa vakarienė praėjo ginčijantys kaip atrodys tie stulpai. Net Henrikas karščiavosi, šiaip visada išlaikytas, o dabar ginčijosi- ne, taip bus geriau. Eskizai, eskizai, visą mergų vatmaną sunaudojo.

Ilgas, dar vienas vakaras

37909 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIt

Negerai, oi, negerai, kai vakaras be pabaigos

Tada dar nebuvau suformulavęs savo ''genialios'' regulos - ''Žmogus laimingas tol, kol neturi pasirinkimo''.
Kai jis gali rinktis- prasideda kančios. Jos labai sunkios, ypač, kai reikia rinktis iš dviejų blogybių. Paprastai gaunasi pasirinkti...abi.
Ir visiška tortūra, kai tai - kūrybinės kančios.

Sėdėjau išvargęs, perštinčiom kojom ir tik žiūrėjau į juos. Trys vyrai ir trys merginos įnirtingai vieni kitiems įrodinėjo. Henriko ponia, mačiau, žavėjosi savuoju, tas irgi matė, tad ... Net mažoji strazdanė kažką vis bandė broliukui nupaišyti ant jo lapo.

Medžiagų - Bocmano trijų stulpų, pasirodo, per daug. Išeina, ne tik sūpynės, galima dar padaryti turniką. Šalia, ar net visai atskirai stovintį. Vis tiek liks.

Labai greit palyginti kompanija sutarė dėl katuškių dviejų. Katuškė, tai tokia lyg špulė, dabar tai ritė, ant jos gamykloje suvynioja laidus:

http://thediymommy.com/wp-content/uploads/2016/03/DIY-Reclaimed-Wood-Clock-from-an-Electrical-Reel-7.jpg

Idėjos vienareikšmiška autorė Rūta grafikė, tai daug nesiginčijo- pirmiausia pusė vienos - mažiukų supynėms, rankenai atsineš iš jūros išplautą, nugludintą šaką:

http://www.thecharmingfarmer.com/wp-content/uploads/2015/07/SAM_1486-640x427.jpg

Vinių kažkiek komendantė turi, o ir dailidė Bronislovas savo dėžėse atras ...

Sunkiau su foteliais, norisi dviejų, su aukštom atkaltėm ir - prie apvalaus staliuko- žemo, madingo dabar.

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/d0/b4/b0/d0b4b091a4fe8b6f77bb2dd546c3d1d2.jpg

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/78/62/26/7862264211c83834d8e8efb19bf9037c.jpg

http://static.wixstatic.com/media/219c0a_9b90b3a5226380ab06d53944c2c1a97a.jpeg_1024

Gražu- bet lentučių tiek nebus iš katuškės, teks tokį va daryti - Romas šaldo savosios Rūtos fantazijas:

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/564x/10/aa/02/10aa02d2d7c2039787ccd6ef1f4db260.jpg

- Na, ką nors sugalvosim. Gaila. šitiek lentų, gražiai nuglūdintų po anos audros pliaže matėm... galėjom prisirinkt, dar liktų...

- Ką darysi, galvokim realiai, turim tik dieną, šiandien galėjom pradėt, galėjom bent supjaustyti stulpus tuos - Henrikas paima iš Tomo brėžinuką,

http://www.malolikto.ru/wp-content/uploads/2014/04/Bez-imeni-1.gif

Žiūri, žiūri, aišku, tuoj ant paties lapo kitos pusės tvirta architekto ranka braižo savo versiją:

http://stroyday.ru/wp-content/uploads/2015/03/%D0%A1%D1%85%D0%B5%D0%BC%D0%B0.jpg

Ne, nesižiūri, ima dar vieną lapą, va, kaip reikia daryti, stulpus įbetonuoti, jokių atramų, už jų tik kojos klius ir guzus įtaisys ne vienam:

http://vashaterrasa.ru/wp-content/uploads/2014/05/kacheli11.jpg

- Taigi, taigi, kaipgis - įbetonavimui bent kelis maišelius cemento reiktų susikombinuoti, Nidoje dirba statybininkai, gal pavyktų, po porą butelių už vieną - atšaldo Tomas.

Laikai tada buvo tokie ...įdomūs. Dabar net pats netikiu, kad taip buvo- visuotinis deficitas. Nieko nėra, o vis tiek kažkaip visi viską turi. Na, ne viską, bet gyvena. Ūkinių prekių parduotuvėse - iš instrumentų kirviai, dvirankiai pjūklai (Družba 2), fuksai, jei pavyks, vinių kažkiek, vien tik rankiniai, jokių elektrinių. Užtat vaikams - net rinkiniai:

https://60.img.avito.st/640x480/2435211560.jpg

Ir specialūs lobzikai - siaurapjūkliai dailiajam pjaustymui:

http://www.daniladom.ru/files/images/557.jpg

O mūsų vaikėzas nepėsčias, paišo net labai gerai, nors jo sesutė strazdanė vis Morta maišo.

http://www.redov.ru/sad_i_ogorod/dacha_chto_i_kak_mozhno_postroit/i_054.png

Dar saulei nenusileidus, gimė koncepsija, tai tik kryptis, o ryt ką nors sugalvosim.

Mažasis Sauliukas, pagirtas, iš dailininkių spalvotų pieštukų gavęs, mūsų kalbų beklausydamas irgi padarė savo koncepsiją. Gerą.

https://geridarbai.lt/upload/22.06.2015/4d6f597275278d60cdb8f0c777d308b2.jpg

http://www.metaliniailaiptai.lt/wp-content/uploads/2010/05/zaid_aik2.jpg

- Kaip džiaze - suimprovizuosim, taip geriausia - Henrikas nepraleidžia progos vėl kokią vinį įkalti, šį kart - tai plokštelė ir aiškiai ne mums, jo poniai, visą vakarą keičiančiai plokšteles, šita irgi naujiena. Henriko siurprizas.
- Džiazas tai, klasika. Fidžerald ir Armstrongas - Sammertaim, gal neteisingai tariu, anglų tik mokausi, vienu žodžiu - vasara. O juk ji už kelių dienų jau. Vasara.

https://www.youtube.com/watch?v=MIDOEsQL7lA

Mūsų šeimynėlė- taip erzinom Romą su Rūta grafike ir prie jų tiesiog prilipusius vaikus- susigaudo, taigi jau vėlus metas, išgurna namo. Mažoji patenkinta sėdi Romui ant pečių mums rankele moja. Idilė.

Gal tai buvo pirmas vakaras, kurio pabaigos laukiau. O, pasirodo, be reikalo...

38107 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIv Negerai, oi, negerai, kai nelaiku- tikrai ne laiku...

Vakaro pabaiga buvo netikėtai kitokia. Gal kad lydėjau ilgaplaukę vienas, ne, kaip įprasta būreliu - Romas su šeimynėle sava pirmas išėjo, Tomas pakeliui su Rita pradingo - ''manoji'' neatsisveikino iš karto. Sėdėjom ant suolelio, apie kažką kalbėjomės į mėnulį žiūrėdami. Sėdėjau sąlyginai, kabėjau ant pačio kraštelio, perštėjo velniškai saulės nusvilintos mano kojos.

Kai eilinį kartą susimoviau su tuo Mone/Mane - ilgaplaukė labai nuoširdžiai kvatojosi, tad prisipažinau:

- Nu, suprantu, kad tau juokinga- kaip toje smetoninių laikų diskusija laikraštyje- apsispręskim vieną kartą su tuo peštu dėl vengrų sostinės- arba Budapeštas arba Bukareštas. Norėjau tau patikti, įlindau ne į tą daržą, kur jau man, net ne fizikui, sumautam technikėliui neišprususiam lyriku būt... Tiek to, ne man tai. Kur jau mėšlynais batais taikyt į tokį darželį...

Matyt, tikrai aistringai išpyliau savo nuoskaudą, nuo dūšios kaip vėliau mėgiama visų daina ''ne tau Martynai mėlynas dangus''

Ilgaplaukė netikėtai apsikabino, aistringai prigludo, dar aistringiau tiesiog įsisiurbė, kvaileli tu mano, koks esi fainas, visai ne mėšlini tavo batai, tik kojos raudonos kaip gaidžio...

Nuo kvapo jos ne apsvaigau, tiesiog kvapą praradau. Išblaivė Tomo kostelėjimas. Nelaiku, visai ne laiku jie grįžo, nors ir apsikabinę, bet susipykę. Panos, lyg sutarusios, kviečia užeiti. Niekad to nebuvo lyg tol. Jau kambarėlyje ilgaplaukė Rūta sako man:

- Tai, maukis kelnes, kavalieriau tu mano!

Matyt mano fizionomija, o ir Tomo kvailoka buvo, abi kvatojasi, a, tai Rūta grafikė grįžo, ilgai jos dar erzinosi, kol išaiškino.

- Gydysim tave. Kefyras, matosi nepadeda, tepsim va tokiu stebuklingu, išbandytu aliejumi liaudišku. Saugok kelnes, ta, prasme namo eik be jų, lovoj gulėk tik ant pilvo.

Mes, vyrija, bandėm irgi juokauti. Pavėluotai - tikrai kvailai abu buvom įsivaizdavę, pagalvoję...

Naktį, apsikabinęs pagalvę, pramiegojau kaip užmuštas. Ryte - net prieš aštuntą vyrai negailestingai pažadino, dar pasišaipė - tą pagalvę maigai, o įsivaizduoji, kad Rūtą savąją.

''Arbeit macht frei'' - tai Henrikas pas mus užėjo ir dar pridūrė rusų, bet labai ir mūsų mėgiamą posakį - Každaja iniciatyva nakazujema. Forwards!!!

Dailidė Bronislavas, pamatęs, ką čia žadam suimprovizuoti, tik galva lingavo- taigi, įrankių neturim. Lentų irgi. Smalos irgi. cemento irgi. Negi fuksu tokius stulpus pjaustysim??? Reikia bent dužbos du.

http://diz-cafe.com/wp-content/uploads/2016/01/5nozhovku-po-derevu.jpg

http://remoskop.ru/wp-content/plugins/texterpub/backgrounds/6569.png

Kirvį tik vieną, savo gerą turiu

http://thewoodcarverscabin.com/wp-content/uploads/2015/12/Wood-Spirit3.jpg

Na, plaktukus irgi tik du, vinių kažkiek liko penkiacolinių, o čia reikia bent šešių colių, varžtų. Pamatęs Romo atsineštas metalines kabes, kiek aprimo. Pradėjo per pusę pjauti katuškę, niūrus toks, piktas beveik.

- Bent družbos du reikia. Pasiskolint iš kokio vietinio, pjausto gi malkas jie.

''Družba'' - tai vienintelis Tarybų Sąjungoje gamintas benzininis motopjūklas.
Pavadinimas tapo kaip ir motopjūklo sinonimu, kaip kad ''bulgarkė'' - kampinis šlifuokliu dabar kažkodėl vadinama.
Nežymi dalis''Družbų'' buvo parduodama žmonėms, savaime aišku, tai superdeficitas, kaip ir kitkas.

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_18_334116959/druzba-4-ccp.jpg

Kadangi tai buvo gal vienintelis masiškai gaminamas 94 cm3 4 AJ vidaus degimo variklis sovietiniai žmonės įsigudrino jį panaudoti įvairiausiose srityse.

Dviračiui nerimtai

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_preview/9/5/8/3004859.jpg

ir rimtai

https://a.d-cd.net/887ae9u-960.jpg

rogėms

http://greensector.ru/wp-content/uploads/2014/02/samodelki_iz_benzopili_3.jpg

aerorogėms
http://greensector.ru/wp-content/uploads/2014/02/samodelki_iz_benzopili_4.jpg

sniegui valytuvams

http://greensector.ru/wp-content/uploads/2014/02/samodelki_iz_benzopili_7.jpg

skraidymo aparatams

http://greensector.ru/wp-content/uploads/2014/02/samodelki_iz_benzopili_10.jpg

Gamykla gi gamino priedus, su kuriais buvo galima elektrą gaminti

http://greensector.ru/wp-content/uploads/2014/02/samodelki_iz_benzopili_12.png

Vargšė sovietinė liaudis, kaip visada, buvo sąmojinga, sukūrė pavadinimą ''Družba 2''

http://www.efoto.lt/files/images/27878/pic-q1332096333-1.preview.jpg

Prie Romo jau buvo prisiklijavęs Sauliukas:

- Mano bočius turi. Ir kirvį, kirvuką dar, tai mano kirvukas, ir va, tokį fuksiuką turiu.

- Tai einam pas bočių, o Morta kur? A, miega dar- Rūta stiprioji ranka savo numylėtinės strazdanotosios jau pasiilgo.- Tai pažadinsim.

Kol mes tuos stulpus matavom, dėliojom, Bronislovas jau buvo vieną katuškę išardęs ir diską vieną per pusę perpjovęs, galandosi savo fuksą.
Matom, Rūta su Sauliuku točkę pilną lentgalių prikrautą ir ant jų išdidžiai Mortą sėdinčią traukia.

-Bočiaus dovanos iš jūros - Rūta linksmai kvatojasi- man net du žodžius pasakė bočius, Sauliukas paaiškino kam, tai įrankių sakė bobai neduos. Teks, Romai, tau eit tartis- gal alaus nunešk diedukui.

Nereikėjo eiti, pats bočius, neskubėdamas atnešė įrankius, pypkę papsėdamas sako:

-Kreizo reik, vakai. Ir arielkos. Jons turi tuokią .

Bočius, papsėdamas savo smirdančią pypkę, neskubėdamas pradėjo pats vienas savuoju dvirankiu pjūklu pjauti stulpą ties pažymėta vieta, įpratęs vienas tą daryti, stiprus, vėjo nugairintu žvejo veidu, lėtai, bet užtikrintai. Pypkė dantyse gal jau užgesusi.

Henrikas čiupo už kito galo, iškart pasimatė- nemoka jis pjauti, nereikia pjaunant stumti pjūklo, tik traukti. Tomas pakeitė šefą, tas susigėdęs kiek man liepė Bočių pakeisti, pats prisikimšo savo pypkę, Bočiui pasiūlė savo ZOLOTOJE RUNO tabako. Bočius, atsisėdęs ant Sauliuko atneštos taburetės, rūko prisikimšęs to tabako ir reziumuoja:

- Slabnas, bobiškas doūmas. Mano macnesnis, gausi bandyt.

Niekaip nei jis, nei anūkai jo nesupranta, ko mes žvengiam, Henrikas patyliukais dingsta, grįžta buteliu nešinas:

- Romai, su Sauliuku nueikit pas tą Jonį. Gal jo kreizas vienfazis? Pažadėk dar vieną, būtų gerai, pats matai, kiek to pjaustymo prifantazavo.

Vienfazė, trifazė. 220 V, 380 V. Sovietmečiu variklių vienfazių gal nebuvo iš vis, gal tik kariškiai turėjo. Gauti - susikombinuoti trifazį variklį įmanoma, netgi lengvai gamyklose ''sutaupydavo'', nurašydami gerą arba atremontavę seną, tikrai nurašytą. Bet tai - tik trifaziai.

Tada tuos trifazius perdirbdavo į vienfazius, liaudis turėjo tam net kelis būdus.
Kiekvienam kaime, priemiesčio rajone būdavo po tokį auksarankį, kuris supjaudavo malkas greit ir nebrangiai.

Toks ir buvo tasai Jonis. Jaunas tvirtas vyras, gaisrininku Nidoj dirbęs, mums pavyko, kad namie buvo. Labai pavyko. Atsitempė abu su Romu tą savo griozdišką kreizą ant ratukų:

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_305550061/kreizas.jpg

Abu tempia, Sauliukas ir dar vienas vaikėzas stumia. Iš paskos dar maža mergytė eina pasikukčiodama.

- Ką čia pjaustyti, ne nepaliksiu, pavojinga tai, pats supjausiu, jūs, vyrai tik man užkelkit tuos stulpus ir rodykit kur pjauti. Ir vaikus saugokit, ne juokas čia.

Konkretus vyras tas Jonis. Iš tikro man baisu būtų pačiam tuo grėsmingu kreizu dirbt. Ir ne vien man.

Nors supjovė stulpų rąstus gana greit, tai buvo tik maža dalis darbo. Labai maža.
Darbas išlaisvina?

https://ih1.redbubble.net/image.23405331.5093/ra,unisex_tshirt,x3104,fafafa:ca443f4786,front-c,650,630,900,975-bg,f8f8f8.u3.jpg

38267 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIu Negerai, oi, negerai, kai

darbas neišlaisvina. Arbeit macht frei.

Nusimato ilga darbo diena, labai ilga- kaip lagery - 12 valandų,
Daugiau net. Iki saulėlydžio.
Tada - atsisveikinimo vakaras. Pabaigtuvės. Ne bet kur - verandoje.

Buvom sudėję Henrikui paskutinius komandiruotpinigius, nuo mergų mūsų siūlomų pinigų Henrikas elegantiškai- savo stiliuje išsisuko - lai studentės padaro man majonezo, visai nedaug, na - ''nedaug'' - tik trilitrinį sloiką.

- Tam reikės 30 kiaušinių trynių, poros citrinų - jas turiu, aliejaus, česnako, druskos, pipirų. Receptas va, plakti reikia lėtai, iš pagaliukų pasidarius lyg šluotelę, mano brangiausioji pamokys- ji virs bulves, morkas, žirnelių turime mažokai - tik penkias skardines, na, kaip nors gausis kažkas panašaus į Olivjė.

Vakarienė prancūziškai, beje, ''forma paradnoje'', taip anais laikais juokais sakydavom, kas dabar žinoma kaip ''dress code''.

Olivjė- skamba gražiai, tada beveik negirdėtas žodis. Jau nekalbant apie skonį. Žinojau iš Audros gimimo dienos, labai patiko, tikrai geriau nei vinegretas.Ne aš vienas žinojau - vėl pasireiškė Romo Rūta - moku daryti, dėdė išmokino.

- Tai tas kur keiktis meistriškai išmokino?
- Būtent, jis GDR tarnavo penkis metus - atšovė. GDR - tai Vokietija, Rytų, joje gal milijoninė sovietinė armija, net specialiai pavadinta ГСВГ- Группа советских войск в Германии - GSFG- Group of Soviet Forces in Germany.

Tarnauti ten, ypač po gerai, net labai gerai- be karo, pasibaigusios Karibų krizės - vos ne palaima. Nors irgi įtampa didžiulė, 1961 metais Berlyno siena išmūryta, pats šaltojo karo įkarštis su visais marazmais...
Nors buvo tokių, kurie visą tarnybą tik garnizonuose prabūdavo, vis tiek matė Vokietiją, o tai reiškia- visai kitokį pasaulį už geležinės uždangos.

http://ic.pics.livejournal.com/92_element/23075509/394096/394096_original.jpg

ir tai nebūtinai kelių reguliuotojai

http://ic.pics.livejournal.com/92_element/23075509/147513/147513_900.jpg

Garnizonuose jie ten turėjo parduotuves, kurios mums tada atrodytų kaip liuksovos:

http://ic.pics.livejournal.com/92_element/23075509/147814/147814_900.jpg

net savo žurnalą:

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/9/9/3/7964399.jpg

už tokius fokusus - karo tribunolas

http://goodgood.me/wp-content/uploads/2015/05/zhen-GG-1.jpg

Berlyno sienos nemūrijo, tik prižiūrėjo

http://userpage.chemie.fu-berlin.de/bilder/13aug.gif

Karininkams geriau, jie ir po miestą galėdavo dažniau pasivaikščioti, ne tik per paradus

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/2/6/4/7964462.jpg

Užtat karininkienėms - rojus. Jas iš garnizono į miestus vežiodavo specialūs autobusai, nes vokiečiai pradėjo skųstis dėl ermyderio miesto transporte, vokiečiai jau turėjo savo komsomolą
http://www.dhm.de/archiv/ausstellungen/lebensstationen/bilder_750/3_89.gif

https://www.in-die-zukunft-gedacht.de/icoaster/files/fdj_berlin_akg_8_1950_5_27_a1_2.jpg

visur jaunimas yra jaunimas, greit randa bendrą kalbą...

http://www.old.mdz-moskau.eu//wp-content/uploads/2016/05/6oHaM.jpg

O VDR, tai vis tiek kitoks pasaulis, ten buvo nudistai, net jų komsomolo, va kaip maždaug tais laikais atrodė nūnai visiems žinoma Angelė:

http://25.media.tumblr.com/6295130cd5ed23aef4fd5f7f930f3add/tumblr_mkgvr7GCsR1qzmbseo1_400.jpg

Ilgainiui, kaip ir Sąjungoje, kareivius veždavo pasidarbuoti į fabrikus, ten kažką kareivukai ''susikombinuodavo'', bent ant alaus:

http://ic.pics.livejournal.com/92_element/23075509/149659/149659_900.jpg

http://img-fotki.yandex.ru/get/5506/w3media.0/0_59b17_5e506f1e_XL.jpg


''Darbas išlaisivina''.

Tai dar nieko. Svarbiau, kad rytmetiniame Henriko pasveikinime apie iniciatyvą buvo visa tiesa.

http://m.demotyvacijos.tv3.lt/media/demotivators/demotyvacija.lt_Iniciatyva-Visada-baudziama.jpg

Idėjų pripaišyti yra viena, padaryti visai kas kita. Ne maži vaikai visi buvom, tad visi ir supratom- žūt būt reikia padaryti. Kad neapsijuokt prieš ...save.

Bočius papapsėjęs savojo taboko, iškrovė točkę ir be žodžių namo patraukė. Instrumentus- kirvį pjūklą ir kirvuką mažąjį paliko, tad nelabai mums jau ir rūpėjo.

Po kiek laiko matom- lėtai tempia točkę, Sauliukas nubėgo padėti, o joje - kibiras, geležinis trikojis jam pakabinti, grąžtų vos ne muziejinių visas rinkinys - korba, suktuvas, rankiniai gręžtuvai:

http://900igr.net/data/predmety/Instrumenty-3.files/0019-038-Ruchnaja-drel-kolovorot.jpg

http://us.123rf.com/400wm/400/400/bwf211/bwf2110903/bwf211090300113/4533473-vintage-hand-drill-with-bits.jpg

https://prv2.lori-images.net/buravchik-po-derevu-0002597202-preview.jpg

Točkės dugne - sunkokas rąsto gabalas. Iškėlėm, o Bočius ruošiasi jį Joniui duot- kad supjaustytų. Malkoms. Laužui. Degutui.

http://www.sandtownmillworks.com/wp-content/uploads/2015/05/wherethewood-detail.png

Mes sutartinai, visi- negalima, šitokia grožybė! Romantiška, gal tai kokio laivo sija. Bronislovas nereagavo.

Bočius prie savo atvežtų malkų, ima pagalį, jį kapos - Bronislovas- rimtas vyras pagarbiai sako:

- Atsiprašau, negalima, tėvuk, iš šitokios šakos bus rankena, o iš tų dviejų - stovai jai.

Bočius aiškiai sutrikęs atsisėda - kokios čia durnystės, taigi, iš jūros išmestų šakų, lentgalių, na ir šitą va rąstą malkoms prisirinko, atsivežė, o, pasirodo - negalima deginti, tai kaip smalą užkaitinti?! Dovanos, mat jūros, tfu!:

https://movingtowardsthelightdotcom.files.wordpress.com/2015/01/bigstock-gnarled-driftwood-47306479.jpg

Lentgalius kažkur audra nuplovė, čion atnešė jūra, na, taip, jūra, ne žmogus, jūra, gaunasi, lyg iš tikro- jūra padovanojo:

http://www.artolia.pl/miniatury/1cz-120x50-576919a1e87bb.jpg

Gal taip, gal visai ne taip senasis Bočius mąstė, bet papsėdamas niūriai tylėjo, šypsena net prašvyto, kai Mortą atbėgusią ant kelių pasupavo, po to atsikėlė ir vėl su točke namo nušlubavo.

Mes gi ginčijomės, kiek stulpus į žemę įkasti, negi 1,2 m - įšalimo ribos, nereikia tiek, lai šaltis pakilnoja kiek - nesugrius mūsų statinys. Ginčas vyko pjaustant stulpus, t.y. aptarnaujant Jonį, buvom aprėkti ne kartą- žaltie tou, neskėrsouk, teisiai rėikia !!!

Tomas irgi keiktelėjo - blia... vos ne visą naktį skaičiavau, kaip tuos tris stulpus padalinti, jūs ten knarkėt, bezdaliai, įkasam stulpus rimtus - po vieną metrą, nerimtus - po pusę, vsio.

Matom- vėl su točke Bočius atkinkuoja. Atėjęs nustemba, net atsisėda ant Sauliuko paduotos taburėtės- kaipgi čia, laužas kūrenasi, kibiras su derva nuo trikojo jau nukabintas, Sauliukas atsargiai tą dervą pagaliu maišo:

http://m.pravdanews.info/upload/editor/news/2015.09/56063b8eb86c9_1443249038.jpg

Tai jis, kažką Romui ausin pašnibždėjo, abu kažkur nubėgo, po gero pusvalandžio grįžo - Romas tempdamas didžiulę pušies po audros nulūžusią šaką, Sauliukas irgi ne tuščom - kašiką kankorėžių prakūroms.

- Iš Raganų kalno tai- išdidžiai vaikėzas mums paaiškino ir puolė laužą kurti- matėsi, ne pirmą kartą, net kirvuku savuoju darbavosi. Vaikėzas antraklasis, jam aštuoneri metai!

Bočiaus točkėj šį kartą - ant viršaus sudžiūvusių nendrių stiebų didžiulis pėdas, po jomis lentgaliai įvairiausi.

- Va, ir stogas mūsų piramidei!!!- Romo Rūta iš džiaugsmo Bočių apkabino ir pabučiavo, tam vos pypkė iš dantų neiškrito - kas čia per cūdai, bet patenkintas numetė mums kelias dervuotas/smaluotas pirštines.
Tų laikų darbo pirštinės iš šiurkštaus brezento, kai kur -Sibire- būdavo ir pašiltintos

https://15.img.avito.st/1280x960/2643690215.jpg

http://agold.ru/tov/2105302b.jpg

Dar pasišaukęs Sauliuką, kažką jam pasakė, tas man:

- Taigi, sakiau gi - Bočius sako- negerai prie dervos verdančios be kelnių dirbti. Sakė, dievas nubaus.

Taip, ir aš pats žinojau, kokia apranga turi būt dirbant su karštu asfaltu, kelnės virš aulų, jokiu būdu ne atvirkščiai, pats mačiau, kaip raitėsi ant nugaros asfaltuotojas, bandė iš kerzavų aulinių iškratyti karštą asfaltą, kurį šiupeliu darbininkas kitas netyčia šustelėjo.

Bet man ryte tik mergos tuo šmaru raudonas kojas dar kartą sutepė, tikrai pagerėjo, tad buvau nuo darbo nušalintas - eik duobių kasti, gyreis gi, kad žemkasiu ar duobkasiu praktikavaisi.
Romas su Tomu užsivilko net marškinius, ne tik treningines kelnes, dar pirštines, ėmėsi smaluoti, vis juokaudami- gal pragare ne taip baisu, kvapas dervos/smalos fainas gi.

Panos sąmojų negirdėjo gal- jos spygavo, imdamos po vieną lentą iš Bočiaus malkų - žiūrėk, kokia faktūra:

https://i1.wp.com/pieknodrewna.pl/wp-content/uploads/2014/10/s%C4%99k.jpg

beveik barokas

https://thumbs.dreamstime.com/z/driftwood-patterns-144415.jpg

Čia, įsivaizduokit- dangus, žiūri pro tokį, o jei dar vitražėlį kelių stiklų:

http://www.polishcreatives.pl/creatives_pics/aa2401c467148deb63fad1c148e52559.jpg

Jau po daugelio daugelio metų įsitikinau, tos mūsų panos tikrai turėjo ne tik skonį, bet ir ...uoslę- dabar gi naujas lentas dirbtinai sendina ir tas kainuoja daug daugiau, nei pati lenta:

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_440918667/rankomis-sendintos-lentos.jpg

Bočius, patenkintas, kad jo klauso rimti vyrukai, nors miestiečiai, vis papsėdamas prisakė Sauliukui įrankius saugot ir darbams pasibaigus namolio parnešti, pasėdėjo dar ir be kalbų, lėtai su Joniu nulingavo- vakarop sutarę tą uždirbtą valdiškos išragauti, darbų namuose, nors skolink.
Kreizą savo baisuoklinį Jonis paims vakare, gal dar prireiks ką pjauti- tik patys nebandykit, Sauliau, tu atsakingas, mane pakviesk...na, eiva, vaikai.

Jonio vaikai abu išsiverkė likti, mūsų panos geranoriškai prisiėmė mažąją saugoti, Jonis galvą pakraipė, sutiko tik kai Bronislovas abi mažąsias į užbaigtą supynę/katuškę susodino. Apsalo abi - ''mūsų'' Morta ir Jonio Katriutė, Katrė, taigi- Kotryna. Mokėjo vardus parinkti kuršių palikuonys.

Henrikas, matydamas, kad visai gerai darbai eina, o vakaras netoli jau- ir ne bet koks, prancūziškas a la olivje iš statybos aikštelės atsiprašęs nusiėmė.
''Forma - paradnaja'' - priminė dar nueidamas.

Per porą valandų turnikai - didysis ir mažasis - baigti. Stulpai išsmaluoti, į žemę įkasti, žemė aplink akmenimis sutrambuota ir sausai, ir šlapiai -vandenį pilant.
Romas, pritvirtino skersinius ir pats išbandė. Gimnastas jis, tas didžiulis meškinas, ne tik meškas ant turniko vartė..

https://turnik-men.ru/wp-content/gallery/turnikmeny/8.jpg

Sauliukas ir Jonis junioras tiesiog akių neatitraukė. Tiesą sakant ir mes. Tik Romo Rūta atseit nematė.
Abu vaikėzai nuoširdžiai - kaip maišai- pakibo ant vaikiško skersinio. Ir mes kibotume, bet gi kam to reik?

Dar po valandos - Tomo supynės pakabintos, irgi dvi, viskas maždaug pagal ''projektą''. Beliko kitam turniko vamzdžio gale, ant konsolės laipiojimo virvę pakabinti.

Vakarop, visai vakarop pasimatė ir ''namelis'' antrame aukšte, su nendriniu stogeliu, turėklus Bronislovas tvirtus darė, dėl visa ko, dar viela aliuminine peritmetrą sutvirtino.
Liko kopėtėles padaryti iš storų karčių, nugludintų, be šakų, kad pašinų neįsivaryt.

Laivelio net nebandėm dėlioti - tam reiktų rimtų lentų ir - daug.

Bronislovas už galvos susiėmęs sėdėjo, vis keiksnojo - nu, negalima iš š varškę išspausti, taigi, koks senelis šimtakilograminis anūką kels ir triokšt, kas tada? Ar bobutė kokia, stora boba, kitaip sakant? Kaune iš senų stalų kojų kažką sukombinuočiau, bet dabar...

Teisybę sako stalius, nerimtai gaunasi. Gal tik virvines kopetėles pakabinti- tik vaikams, bet vėl - maža kas gali nutikti.

- A, bus kaip nors. Dar rytoj pusdienį turėsim, gal Nidoj statybose rasim- drąsinomės, nors žinojom- lentos rimtas dalykas, lengvai negausi - puolėm prie antrosios katuškės,

Apvalus stalas gavosi greit, panos ilgai ginčijosi kur jį statyti, o tai mano darbas - įkasti stulpo gabalą ir prikalti keliais cvekais. Vyrai, visi trys fotelį supamą konstruoja.

Gavosi. Šalia to mano stalo pastatė, gražu. Iš to romantiškojo rąsto gavosi puikus suolelis, Bronislovas patašė, paobliavo sėdimąją pusę, net cviekų netraukėm, tik prilenkėm - taip gražiau, tiems cviekas gal šimtas metų, rankų darbo - kūdakavo abi Rūtos ir Rita. Tikrai, gražu sutiko net Bronislovas.

O čia jis sako- taigi, galėtumėm tas kopetėles per vidurį stulpu paremti, matavau - kaip tik tiktų šito stalo koja. O iš šonų geležiniais kampuočiais nuo lovos sutvirtinti,

- Nu, jau ne - mano stalo nejudinkit! Jis irgi tvirtai turi stovėti- gal atsiras kitas toks kvailys?! - ir užšokęs ant stalo, rodau- tvirtai padariau- tik pokšt sutraškėjo- tai vinis išsitraukė ir guliu ant žemės visų džiaugsmui. Ypač kvatojosi abi mažosios, o ir vyrai žvengė kaip arkliai, kas beliko man:

- Nieko, vis tik reikia iš apačios bent tris atramėles į tą stulpą padaryti. Tada bus trikampės atramos- stabili pirmojo laisvumo laipsnio sistema. O vietoj stulpo manojo, lovos galugalių geležis panaudoti- galima kažką sukonstruoti. Tomai, tu gi specas, negi nesugalvosi?

- Teoretike, taip ir padaryk. Mes vieną lovą iš komendantės atsinešim ir jai operaciją darysim, Bronislovas juk turi metalo nožovkę ir grąžtelių?

https://prv0.lori-images.net/0003481420-middle.jpg

- O kaipgis be nožovkės! Turiu ir grąžtelių, napilnykų, net kniedžių turiu.

Pasakyta- padaryta.
Ilgiai plušom, jau visai vakaras, o darbai - baigti. Beveik.
Romas ant pečių pasisodinęs Sauliuką antrojo aukšto kopėčias išbandė - laiko. Dar patikrino mūsų Atlantas su Morta ir Kotryna, tos iš baimės žado neteko, bet tylėjo... Puiku, bandymas atlaikytas.

- Ne visai, tiltus smetoniniais laikais bandydavo taip - inžinierius po tiltu stovi, o tiltu šimtas vežimų važiuoja sunkiai krautų.

- Bronislovai, tai kas po kopėčiom turi stoti?

- Tomai, tu, tamsta. O Romas ir aš pašokinėsime, palinguosime.

Juokėmės, kai jie šokinėjo susikibę rankom. Atlaikė Tomo konstrukcija, tas patenkintas į Ritą žvelgia, toji nemato- kaip gi kitaip- Katrei kaseles pina, daug svarbiau jos.
- Darbai baigti, laikas baliavot. Prancūziška vakarienė, ruoškitės, milordai, kaip kad dainuoja Edita Piaf - erzinasi Tomas ir drąsiai dainuoja, beveik tiksliai:

https://www.youtube.com/watch?v=vwe3CzWZ4Bg

Melodiją pagavo tiksliai, o žodžiai - parle varle žale - gal tikrai mus Henrikas varlyčių kojelėmis vaišins? Laikykitės, milordai !

Taigi, taigi, kaipgis. Nesakyk op griovio neperšokęs!
Mirksėdamas geltonu švyturėliu atvažiuoja mikroautobusiukas. Kažkoks neįprastas, baltas, ant šono grėsmingi užrašai:

СПЕЦИАЛЬНАЯ

лаборатория

НИИ ГИПРОСТАНОК

ir dar ženklas kažkoks, labai panašus į herbą..

http://www.avto-lab.ru/images/projects/7/DSC00501.jpg

НИИ- Mokslinio tyrimo institutas.

ГИПРОСТАНОК - valstybinis staklių projektavimo institutas.

Aha, taigi čia Kauno staklių gamykla taip mandravoja, jiems galima- rimta gamykla, jie vos ne visagaliai. Gamina eksperimentines stakles Gauna visur ir visko, nes patys visko turi. Tais planinės ekonomikos metais taip jau buvo- galiojo dėsnis toks ratu užrašomas - biednas bu durnas bu biednas... na, ne ''bu'', o ''nes''... Daugumas organizacijų, kaip ir žmonių - biedni. Bet tie, kas prie karo pramonės nors kiek prišliję - ne biedni.
O staklininkai- visada reikalingi visiems. Ir sumautam kolchozui, ir Laivų statyklai. Tuom ir turtingi, kad reikalingi. O reikalingi, nes turtingi. Ne pinigais - fondais, kuriuos jiems dosniai atseikėdavo GOSPLANAS ir GOSNABAS.

Vairuotojas irgi kitoks - balti marškinukai trumpomis rankovėmis, vienoj kišenėj jų parkeris, kitoj akiniai,kaklaraištis madingas, juodos kelnės, kantas kaip skustuvas.

http://bargainshirtsandmore.com/images/products/detail/13V5010_100_White_Van_Heusen_Tall_Pilot_Shirts_eyelets_Van_Heusen_Tall_Pilot_Uniform_Shirtscopy.jpg

Kepurė nematyta- lyg jūreiviška, lyg ne. Tik ūselių plonų, vos matomų - bliaduniškų- trūksta. Mandruolis.

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/564x/de/b0/12/deb01296927b1ad1ca4464399bcef3a2.jpg

Prie jo iškart prišoko Jonis junioras, o ir mažoji Katrytė - iškart gavo po ledų porciją. Mandruolis greit susigaudė - ledus atėmė iš vaikėzo, atidavė mūsų strazdanotąjai Mortai, jau betempiančiai lūpą, tada abiems vaikėzams po limonado butelį iš savo mandros mašinos atnešė:

http://f1.ds-russia.ru/u_dirs/035/35348/04b1ab75508314135aa2bfc939b4dc58.jpg

http://ic.pics.livejournal.com/dubikvit/65747770/1316580/1316580_600.jpg

Dabar jau abi mažosios lūpą patempė, Mandruolis nepasimetė - ir joms po limonadą, vaikėzams paaiškino - jums bus kas nors vėliau, aš pas ciocią Onę nubėgsiu.

Pas tą ciocią Onę, komendantę, mūsų panos tik ką nuėjo- paskutinieji pasirengimai vakarienei, ten irgi daug darbų darbelių jų laukė.
Mandruolis grįžo jau su Henriku:

- Vyrai, pavargę esat, bet reiks dar staklininkų sunkvežimį greit iškrauti, kad spėtų į paskutinį keltą, nes turi leidimą tik šiai dienai.

Mandruolis iš savo mandrosios mašinikės alaus kiekvienam po butelį- vyrai, atsigaivinkit.

Aha, atsigaivinsi- atburzgė krovininis taksi. Puolėm- per kelioliką minučių iškrovėm keturias tachtas, tiek pat spintelių, kėdžių, du stalus ir tris velniškai sunkius šaldytuvus.

Mandruolis pasirašė vairuotojui, jam kelis alaus įdavė - tai kai Kaune būsi atsipūsi, spausk, bral, spausk, spėsi- keltas už pusvalandžio, a, ne- už valandos. Spėsi, bral, sėkmės.

Dėl tvarkos iš vyriausybinės palapinės išnešėm geležines lovas ir tumbas, palapinėn sugrūdom visą turtą, tada, jau alų baigdami gurkšnoti pradėjom kvatotis:

- Bronislovai, kokios lentutės šaldytuvų įpakavime, o tiek vargom. Net valčiai užtektų.

Mandruolis tasai - Jonio brolis pasirodė esąs. Naglis. Susėdom atsipūst prie apvaliojo mūsų šedevro, kompanija vyrų penkių, aiškiai vietos trūksta, Naglis be ceremonijų supamajame fotelyje įsitaisė - vos ne gulom:

- Aš- Naglis, flote tarnavau, tai turėjau prie vardo prisitaikyti, jie mane atseit tėvavardžiu vadindavo - Naglyj Naglevič, teko prisitaikyti. Kronštate paėmė mane po pirmų metų kontradmirolas vairuotoju, tad lengviau pasidarė. Ketvirtais metais net ZIMą vairavau, kol Chruščiovas neištrenkė mano ir kitus admirolus- sumažino visą mūsų brigada sudov obespečenija, vot tau ir dvaždy ordena krasnogo znameni Baltijskij flot - visus v odstavku, mane - namo, tad atpyliau tik tris su uodegele, ne keturis metus. O tarnyba gera buvo, net Lenkijoj ir Vokietijoj buvau po kelis kartus - Svinoujscie ir Riugeno saloj- perkėle mūsų ZIMą transportiniu laivu iš Svinoujcie, o grįžom - kaip priklauso- per Berlyną. Faina tarnyba, tik kontradmirolienė vriedna boba šokdino mane.

Gurkšnojom alų, klausėmės Naglio, matyt, nemelavo - mėgo aukšieji karininkai lietuvius vairuotojais turėti. O vairuotojas kokio pulkininko tai kaip tarnas šeimos.
- Bet vis tiek lengviau nei strojevaja kasdien. Dvi dukros, jas mokyklon ir po muziejus Piterio, ne tik Ermitažą vežiojau, mažesnę - net vedžiojau.

- Vriedna toji boba, matyt, amžinai jos tarnu būsiu. Kontradmirolas norėjo įsitaisyti Klaipėdoj ar Kalingrade, laivų statykloje, kažkas nesigavo, laikinai Kaune, staklių gamyklos direktoriaus pavaduotoju paskyrė, tai ir mane susirado. Antri metai vėl kartu, aš - tiekimo ekspeditorius. Su Ivan Petrovič gera dirbti, ryšių ir blato turi visur, ne taip kaip tiekimo skyriaus viršininkas- tik Lietuvoj.

Plepus tas mandruolis, viską sužinojom- kad mokytis jį verčia tasai Ivan Petrovič - čeloviekom būdeš, nie vodyloj, kad vyrenę jo dukrą išmokė dar Leningrade lietuviškai kalbėtis, na, kad tėvai nesuprastų, o dabar paaiškėjo - kad žematiškai ana roukouja, tai vėl ir aš ir ji mokosi iš naujo.

Po pusvalandžio Naglis jau savas, nekaltai klausia:

- Koks vakarėlis francūzkas nusimato, gal ir aš galiu sudėtiniame baliuje sudalyvauti? Va, provizijos biškutuką nuo tos vriednos nusuksiu, oj kentės ciocia Onė, oi kentės, admirolienė su mažesniąja pirmoj pamainoj- pirmadienį atvažiuoja, pikta bus - kokios čia palapinės, ne karo metai gi- šaukė ant Ivan Petrovičiaus. Nors - fain įrengėt, net elektrą įvedėt, o vaikų aikštelė tiesiog, kaip pas vokiečius, ten panašių mačiau.

Po tokio komplimento visai nuoširdžiai pakvietėm į balių.
Taigi, taigi, kaipgis...

38607 cdn

;

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIv Negerai, oi, negerai, kai net prancūzai...

Verandoje jau skambėjo muzika, aišku- prancūzų.

Ivas Montanas, Paryžius, dangus, akordeonai, valsas

https://www.youtube.com/watch?v=BZkVH-YcS-s

Vyrai, pasitempę, švariais marškiniais, Henrikas, skarelę pasirišęs, kapitonišku - klubiniu švarku, bet ne vienas toks frantas - panašiu, tik juodu švarku Naglis prisistatė :

http://prochnik.pl/wp-content/uploads/2013/04/double-breast-blazer.jpg

Efektingai prisistatė -''Sovietskoje šampanskoje, ARARATAS***, kaip ir žadėjo - keletas konservų deficitinių, net trys - Rygos šprotų, juodos ikros, raudonos, dar bent trys buteliai limonado -viskas- sietkoje, kitoje - tortas.

- Tortu gal galima pradėti, labai jau vaikai laižosi.

Iš tikro vos tilpom verandoje. Net ciocią Onę įkalbinom, šalia Bronislovą našlei pasodino visai nusiplūkusi, net įraudusi Henriko ponia, o atrodė ji - oho, oho...oho... OHOO!!!!!!!!!

https://ae01.alicdn.com/kf/HTB1_WSOKVXXXXaAXXXXq6xXFXXXN/2016-Femal-Punk-Rave-Rock-Hot-font-b-Shorts-b-font-Chain-font-b-Jeans-b.jpg

Tais laikais- aukštakulnėmis basanožkėmis bei šortais klubais aptemptais gundančiai siūbuoti- pasaulio pabaiga, paleistuvystė ir t.t..

Ciocia Onė, kai pamatė šitaip vakaro šeimininkę apsirengusią iškart pavirto komendante, žvilgsnis jos, kaip kokios konclagerio prižiūrėtojos durklas..

Naglis, vaikinas ne pėsčias, greitos orientacijos- čiupo ją šokiui, valsas Paryžiaus dangus, aišku, dar šokiui įpusėjus mikliai stumtelėjo ciocią - tiesiai ant Bronislovo, kukliai sėdinčio kelių. Abu vaidino, kad pyksta, bet nepiktai, patiko, Bronislovas nerangiai atsistojo ir pratęsė šokį.

Katastrofa baliuje, kai dvi moterys vienodomis suknelėmis susitinka, bet ir vyrams ne kas panašioje situacijoje, matėsi - Henrikas pasijuto nesmagiai. Naglis mikliai nusimetė savo mandrąjį švarką, ne bet kaip, o pagal tuometinį etiketą :

- Karšta, gal damos leis, nusivilksiu.

Henrikas, matydamas, kad jo scenarijus ne iš to galo, irgi jau tik liemene ir skarele ryšįs priėjo prie šokančių su stikliukais - susipažinkite, būtinai- brudenšaftu.

Ciocia vėl virto komendante, sukomandavo - atneškim dar vieną stalą, kampe bus vaikams. Ten nukeliavo ir tortas. Tortas.

Abu vaikėzai nuprausti, o mergytės lyg lėlytės,mūsų panos pasistengė.
Jos irgi kažkokios kitokios.
Gražios, tikrai gražios.
Visos kitokios. Ir ta prasme, kad skirtingos. Ir ta, kad kitokios, nei dieną. Ir ta, kad viso stilingos. Kiekviena kitaip. Savaip.

Henrikas galų gale paėmė vadžias į savo rankas. Vaikai susikaupę, šaukšteliais kabino tortą, mažųjų net žandai tortuoti. Napaleonas. Skanu- visą gyvenimą prisimins. Aplamai, gal pirmą kart ir gavo torto.

http://4.bp.blogspot.com/-hv8G6OlVA3Q/VKGEVzbWuFI/AAAAAAAAFUY/mTcThL2L_5A/s1600/nap.jpg

Prisiminiau, kada aš pats pirmą kartą torto, gal net Napaleono, paragavau.
Buvau, būtent tų vaikėzų amžiaus.
Kaip ir kiti, Romo Rūta, matyt, irgi, net žandų mažosioms valyt neskubėjo.

Mes - prie stalo, vienuolika suaugusiųjų, Henrikas stalo gale, atsistoja, pakelia taurelę- aišku, pirmas tostas už jo gaspadinę, ovaciją pelnytą jai sukėlėm, net atsistojom. Būtų fain ją ir pakilnoti- visi vyrai norėtų.

Antras - visų nustebimui - už Bronislovą:
- Tai jūsų , pardon, norėjau pasakyti - mūsų viršininkas buvo. Ir yra. Ne karto neaprėkė, viskas ramiai, tai prastas jis viršininkas- ne pagal dėsnį - ja načialnik ty durak, ty načialnIk - ja durak.

Aišku, užprotestavome, bet ir supratome - Henrikas ir apie save čia.

Romo Rūta kiekvienam vaikui po mažą buterbroduką - batono riekelė ir ant jos kelios šprotų žuvelės nunešė, įkalbėjo - jiems patiko. Naglio limonado kaip ir neliko.

Ragavom olivje. Pradžioj sūrios tokios, gal su silkute, prie degtinės (atšaldytos, butelis net rasotas), pilstė pats Henrikas, mažai, po trečdalį stikliuko.

Skanumėlis. Malačius Tomas, jis prieš šitą balių įkalbėjo mus sunaikinti visas mūsų turimas individualias atsargas. Tai buvo lašiniai, aišku, kas daugiau ir galėjo būti..
Kiekvienas turėjome savų, visi skirtingi, nes iš įvairių kampelių, gal kitaip rūkyti, bet jie vieningai pripažino - mano geriausi.
Mano - tai Mamos. Išvažiuojant Mama dar įdavė kindziuką, mažą tokį, mažesnį nei įprastai Mamos daryti.Jį buvom susivaišinę (po riekelę- Romas taip sakė) visi, ir panos, ir Henrikas su ponia.
O gaila - dabar prieš balių sakėm- praverstų po tokios sunkios dienos, tiksliau - tą dieną, ilgą, juk dirbome nevalgę, ir- buvome nealkani. Entuziazmu sotūs.
Ne tuo dirbtiniu, patosiniu, lozunginiu, o tikru, nuo dūšios.

Tad į balių atėjom stipriai užkirtę, ''kad tinkamai ragautume olivje, tą baltą vinegretą''.
Daug turėjo pasidarbuoti Henriko ponia, vos ne kibirą gi turėjo padaryti vien pagrindinių komponentų...

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/2/7/7/8859772.jpg

Panų trilitrinis sloikas majonezo, pačių suplaktas be jokių mikserių/šmikserių tada dar nežinomų, bepigu dabar- belieka tik pasirinkti ir irgi nors kibirą gali nusipirkti...

http://dinne.ru/wp-content/uploads/2015/12/maxresdefault.jpg

Romo Rūta vis vaikams irgi įdėdavo po šaukštą vaikams, matėm - patiko. Gal ir mums Napaleono liks? Neliko, Rūta į šaldytuvą nunešė.

Kažkodėl dabar, prisimindamas tuos tolimus jau laikus - kai sufražistės dar tik bandė virsti feministėmis, bet dar nedrįso viešai išsivaduoti iš liemenėlių, dar gyvi buvo JFK ir Nikita Sergeviejičius mums žadėjęs komunizmą, o Kenedžiui- kuzkinu matj, bitlai dar grojo kartu, dar tatuiruotė ir plikai kirpta vyro galva rodė- jis tik ką iš tiurmos, tranzistoriai tik pradėjo perversmą radio technikoj, filmai - baltai/juodi, kaip ir televizija, beveik viskas - deficitas, net ne beveik, o viskas, visi naktimis klausėmės užsienio radijo, traškančio, glušinamo specialiomis radijo stotimis, draudžiamo ir baudžiamo...

Neretai dabar pagaunu save pagalvojant- o gal gerai buvo, kai viskas - deficitas. Koks džiaugsmas vien iš to, kad gavai! Ir ne dovanų gavai, o pavyko nusipirkt. Koks skonis tų pačių šprotų, kurie - tik baliuose!

Tada buvome girdėję, gal jau ir matę BB- naująją prancūzų kino žvaigždę su simpatiška pradante (kūmai per toli viens nuo kito sėdėjo per krikštynas) taigi, taigi, o dabar kažkodėl prisiminiau šitą- kaip iliustraciją, nors melodijos autoriai tada dar net negimę buvo :

https://www.youtube.com/watch?v=qm2YMY0PVMA&list=RDqm2YMY0PVMA

********************Juokinga, kai aristokratiško subtilumo,tobulumo siekia vyžomos apsiavę********* primitiyviais

Skudučiais, ne balalaikomis, vaizdžiai kalbant norėjome ištrūkti iš niūrios nenumaldomai pilkos kasdienybės... juk būtent taip atrodytume tikriems vakariečiams, kultūringiems, gal net auksiniam jų jaunimui - mėgdžiojom Vakarus, nuo mūsų užtvertus geležine uždanga, juokingi, tikrai labai net juokingi. Tik kvailiams.

''Rafinuoti'' sovietiškai- stalo serviruotė beveik aliumininė. Nors labai stengėsi vakaro gražioji mūsų gaspadinė- dauguma indų net ne skurdūs - obščepito, kas reiškia - visuomeninio maitinimo.

https://80.img.avito.st/1280x960/2631328380.jpg

https://cs2.livemaster.ru/storage/16/05/d7e658320d874328593398373eka--vintazh-bron-alyuminievaya-posuda-sovetskih.jpg

namie, aišku, visi turėjo geresnių, nebūtinai smetoniškų

http://www.matrony.ru/wp-content/uploads/0_83fb0_2a4ea05c_xl.jpg

net MADONĄ - jų importuodavo visokių, ne vien rokoko, kad ''gauti'' reikėjo ne blato, o superhiper etc blato kvadratu...

http://www.ru.all.biz/img/ru/catalog/1278388.jpeg

Restoranuose visai padoriai serviruodavo:

http://www.dlfoto.lt/gallery/iorhpg6.jpg

Bet- teisybės dėlei, Lietuvoje visose valgyklose, net mažiausių miestelių valgyklose visada būdavo šakutės. Ir peiliai, tiesa, kaip taisyklė- pas kasininkę. Tos šakutės visada stebindavo atvykusius iš kitur, tiesą sakant iš Rusijos/Baltarusijos. O peiliai vos ne nokautas - ''da, vy malenkaja Amerika'' priverčiąs pasakyti.

Skurdžios, tiesiog ubagiškos galimybės, gal karikatūriški mūsų siekiai toje iškreiptų veidrodžių karalystėje. Norėjosi kitaip atrodyti, kitaip bendrauti, net prie stalo - kad būtų gražu.
Kaip aiškino tų laikų švonderiai, priklausomai nuo jų leksikono kiek skirtingai, bet tą patį:

Stiliagiški. Pižoniški. Stileiviški. Miesčioniški. Snobiški. Formalistinės buržuazinės svetimybės.

Kaip tada marksizmo/ leninizmo žinovai, socialistinio realizmo ''specialistai'' mokino - forma turi atitikti turinį, jei bent kiek kitaip- štampas:
- forma yra, turinio nėra:

http://forumimage.ru/uploads/20161129/148040880188056238.jpg

Vakaras įsibangavo šokiais. Kažkaip gavosi, jog beveik pirmas toks - su šokiais. O jie prasidėjo ne Naglio valsu- tai buvo tik ekspromtas, preliudas-, o Henriko ponios netikėtu ''Jurgeli, meistreli'' - vaikus rateliu sustatė, nelabai ji juos mylėjo, bet gal šitaip norėjo save pademonstruoti... iš tikro - turėjo ką. Visų akys - tik į ją!.

Oi, tos Ievos dukros!!! Silpnoji lytis.
Ilgai tylėjusi lyg tol, į ratelį pakviesta įsisuko ir Rūta ilgaplaukė, apsirengusi kažkaip margai, margai bet gražiai, plonais, persišviečiančių audinių rūbais,daugiasluoksniu ''cebuliu''. Kai visiems reikėjo suktis, kaip Jurgelis sakė, ji smagiai pasisuko- į vieną, į kitą pusę, kažkuris vaikėzų stabtelėjimo metu užlipo ant ilgo jos sijono, tas ir nukrito, ne sijonas ten buvo, o tik čigoniška skara didžiulė- oho, pasirodo, ir ji šortuota:

http://g02.a.alicdn.com/kf/HTB1HdG3LFXXXXXvXpXXq6xXFXXXY/Flower-print-sleeveless-Jumpsuits-font-b-Rompers-b-font-women-font-b-Strapless-b-font-sexy.jpg

Ciocia Onė nelabai sureagavo, nes ir ją vaikai pasikvietė pašokinėti ir dar paploti...

Naglis sublizgėjo netikėtai, net keliems bisams, ypač patiko vaikams, o ir mums Jurgelį meistrelį pavertęs kazokiškai šokančiu matrosu:

http://www.sobaka.ru/images/image/00/51/60/60/_normal.jpg

Puikiai, matrosiškai sušoko, ir kai visi galutinai supratę, kad taip šokt gaunasi tik jam ir vienam vaikėzų, net Romui nepavyko- jis bandė atskirai kamputyje, tada Naglis dar ir sudainavo tąją matrosų jabločką, tiesa, žodžius ne visus, visai ne visus, tik kelis kupletus:

https://www.youtube.com/watch?v=5NKtERwSPA0

Nežinau visos matrosiškų častuškų istorijos, net ir dabar- visagalio interneto laikais, nesupratau. bet jose yra kažkas, visaip slėptas- nepaslėptas. O 1946 metais- Stalinui gyvam esant(!!! ), tiesiog neįtikėtinai techniškai padarytas, pervadintas į mėgiamą raudonlaivyniečių šokį :

https://www.youtube.com/watch?v=GTSgZV8MaV4

Vėl Ivas Montanas, liūdnas, svajingas, man tada kažkodėl pasirodė, kad su Henriko ponia geriausia sušokti anglų valsą. lėtą. dideliais įtūpstais, žvelgiant partneriui į akis.

https://www.youtube.com/watch?v=Xo1C6E7jbPw

Oho, vienas dalykas akis ganyti, kitas - prisiliesti. Karšta. Ne tik galvoje karšta. Oho...
Išėjau į lauką, šmurkšt mūsų kamaraitėn, nusimoviau kelnes - reikia trikampius užsidėti, kitaip baigsis blogai.

Trikampiai - tai tokios tų laikų labai geros maudymosi kelnaitės, užsegamos, patogumas tame, kad gali jas ne tik užsidėti, bet ir nusiimti šlapias nenusiimant triusikų, visų akyse, be jokių persirengimų kabinų ir rankšluosčių. Nūnai tik sužinojau, pasirodo, tai visai ne sovietinis, o Vakarų pokario išmislas:

http://pix.avaxnews.com/avaxnews/f4/34/000034f4_medium.jpeg

O, jetau, durų buvau neužkabinęs, netikėtai jos atsidarė ir vidun įgarmėjo Naglis. Nieko būtų, jeigu tas kelnes jau būčiau užsisegiojęs visomis keturiomis sagutėmis, teko aiškinti, vos ne triusikus mautis ir rodyti Nagliui trikampius tik tik užsisegtus. Jo reakcija labai normali:

- Ir mes flote taip darydavom. Tik į samovolkę be trikampių. Aš tai visada su jais buvau, pats supranti- kontradmirolą vežiojant retai valgydavau su visais, na, retai tą kisielių gėriau. Gerai, gerai- niekam nepasakosiu.

Akmuo ant dūšios liko vis tik - maža ką tas Naglis šneka, išpasakos prie stalo - užjuoks kompanija negyvai gi. Už3,14is. Belieka ... nepasiduot.
Šokant mažiau kalbų pavojingų, o Naglis bando Tomo Ritą šokdint prisispaudęs, toji traukiasi, matosi- šoka tik iš mandagumo.

Pasiautę, limonadą užbaigę, vaikai - ypač mažosios, nosimis knapsėt pradėjo, jau gerokai po vidurnakčio, apsukrusis Naglis suorganizavo vaikų palydas - ciocią Onė už rankų abu vaikėzus, tie kratėsi, bet pakluso jos komendantiškai komandai, Bronislovas gi - abi mergytes ant rankų, tos užsnūdo iškart...

Kažkas uždėjo karišką vaizdelį, linksmai juokėmės iš abiejų, gal čia apie jus taip:

Jau miestelis tyliai snaudžia...
Viešpatauja ramuma,
Tik Onytė mintį audžia-
Ją kankina vienuma

Bet ji girdi, kažkas eina
Ir ji jaučia, kad tai jis
O kada jisai išeina
Žino tik tamsi naktis...

Ciocia ir viršininkas mūsų paraudę ginėsi, linksmai ir įnirtingai, mes erzinom, kaip įmanydami - smagu pamaustyti amžinus rimtuolius.

Henrikas uždegė žvakes - ant palangės, kampuose, daug jų, mėnulis pro langą pasimatė virš marių.

Kita plokštelės pusė - paskutinis sekmadienis

https://www.youtube.com/watch?v=sGO2Moao28o

ir vėl mėnulis, bet ... kitoks, pasaldintas, stipriai gražiomis mergomis pasaldintas, o ir pati daina kiek kitaip nuskambėjo,

http://www.15min.lt/images/photos/616297/original/menulio-pilnatis-5326d06e2543c.jpg

tik žodžiai, žodžiai - Paskutinį sekmadienį, Meilei tiek išsvajotai, Meilei tiek išsapnuotai...

Pasibaigus dar kartą ją uždėjau ir pasikviečiau ilgaplaukę - nors tango, to tikrojo, šiaip šokt nemėgau,
Valentinos pakaustytas mačiau - toji ilgaplaukė, dar ir ilgakojė, (liemuo trumpas, kojos ilgos, žingsnis irgi, o tai ir yra tikra šokėja- anot Valentinos), tad šokti turėjo gerai. Neapsigavau, Valentinos kiek pradresiruotas, pagrindines figūras, stovėseną, kelis žingsnius mokėjau. Rūta ilgaplaukė irgi - tiesiog apsivijo mane, aistringai, gal nevaizdavo, gal vaizdavo, matyt, vaizdavo- vėl užsisegusi tą savo skarą- sijoną. Matyt, taip geriau, seksualiau kaip dabar sakom, ne viskas iš karto...svarbiausia, teisinga poza tango- kaktas suremti, kūnais tiesiog susiklijuot, dešine ranka per taliją, net kiek žemiau, tvirtai, tvirtai, vyras tu ar berniukas- tiesiog skambėjo galvoj Valentinos prisakymai :

http://images.8tracks.com/cover/i/002/389/363/tango-432.jpg?rect=101,0,401,401&q=98&fm=jpg&fit=max

Gavosi!!!
Chebra tikrai nuo dūšios plojo. Net Henrikas. Grafike Rūta, (niekur ir niekad nesiskirianti su savo bloknotu ???!!!) kaip prizą kažką panašaus, tik labiau lakoniškų linijų, įteikė.

http://previews.123rf.com/images/bokononist/bokononist1504/bokononist150400009/39370151-ballerini-stilizzati-Archivio-Fotografico.jpg

Gerai šoko ir tas velnio Naglij Naglovič - akies krašteliu mačiau- Henriko ponią prisispaudęs beveik maigė, bet ji kažkaip išsisuko ir mes šokom jau vieni, nieks netrukdė.

Šis vakaras kitoks dar ir todėl, kad atsirado vienas kavalierius- kaip ir lišnas. Lyg tol būdavo kaip ir keturios poros. Nuobodu net - jokios intrigos. Romas susiporavo su Rūta. Tomas su Rita. Mes abu irgi lyg pora, lyg ir ne.
Ką ten pora - jauniklis aš žalias šalia prityrusių vilkų.

Nusibodo! Geriausia gynyba- puolimas, tad pirmyn! Kitam šokiui pasikviečiau Romo Rūtą, šoko ji šiaip sau, dar kitam - Ritą. Toji, pasirodo, visai ne spinta! Anglų valsą, tik šįkart pagal Edit Piaf, pati man tempą uždavė, ir tada jau man pasidavė, net užsimerkė...

Dar po kelių šokių, kažkas paskelbė:

- Baltas.

Baltas- tai reiškia- kviečia merginos. Feministės nūdienės sudraskytų mus, užknistų negyvai, bet buvo taip. Normaliai- kviečia vyrai, moterys -damos, merginos nuolankiai laukia kviečiamos, labai retai, pagal specialų parėdimą - kviečia jos. Taigi- baltas. Šokant šį šokį, turi vaidinti, kad tau nesvarbu kvies ar nekvies kas, vienu žodžiu, pasijunti bob... damų vietoj.
Negana to, šokant tave gali atmušti, kas reiškia, šokant su gražuole, gali šokį nutraukti savo naudai kokia baisa pabaisa. Ir atvirkščiai.

Pamaniau, kad panos susitarė (būdavo taip), pasiuto viena nuo kitos atmušinėti ... mane. Paeiliui. Gal taip ir buvo, nebūtina susitart, kad žalią jauniklį patraukt per dantį. Bet daryti tą kelis kartus per vieną šokį?

Galų gale nurimo jos,Rūta ilgaplaukė pasikvietė amžinai išsišiepusį Naglį, ponia, nuo manęs atmušta - Henriką. Romas su savąja sėdi, man mirksi. Abu.

Plokštelės mūsų- tų laikų, kas reiškia- skurdžios. Henriko Piaf ir Montanas.
Smetoniška Dolskio. Dar penketas koks rusiškų, na, sovietinių. Gražios tos dainos vis tik. Viena labai patiko (ir tiko) Romui ir Rūtai jo. Valsas, aišku, svajingas, labai smagus dainuoti, ilgainiui pagal tą melodiją kažkas įdainavo lietuviškai, virto ji mėgiama užstalės daina, visai, net labai graži daina, net dabar, pasirodo, internete dainuojama, skystai tiesą sakant:

Pasakysi šimtą metų nemačiau,
Pasakysi šimtą metų nemačiau,
Pasakysi šimtą metų nemačiau aš,
Taip ilgai ieškojau tavęs ieškojau ir radau''.

https://www.youtube.com/watch?v=_c1gQzotfis

https://www.youtube.com/watch?v=arrIxVwaW_c

Vakaras, kaip ir išsisėmė, betgi Henrikas be vinies? Negi?

Įkala jis tą vinį - atsineša dar vieną plokštelę, nematytą- voke. Jo poniai tai irgi siurprizas. Eilinis, mėgo Henrikas siurprizus. Jis rimtai įspėja- tai dovana į Maskvą, komplekte su Klimtu, bijau subraižyti, tad - tik vieną kartą paleisiu.

Paleido, o čia tai bent - Elvis Preslis, girdėtas per traškantį radiją, rokenrolas, kai kliapas pradeda kulkosvaidžiu tratėti kojos pačios pradeda kilnotis, čiumpu ilgaplaukę, toji irgi net verda:

https://www.youtube.com/watch?v=gj0Rz-uP4Mk

Gerai šoka ji, tik vietos maža išsivyniojimui/susivyniojimui, varom abu, visus ištaškom į pašalius nestumdydami, tie pasitraukia, į ritmą bando ploti, nelabai gaunasi, ritmas gi koks.

Priprašo Henriko dar kartą uždėti, tas susiraukęs nenori, kol visos trys nepabučiuoja seno to...laistytuvo. Uždeda, kitą pusę, ten - dar geriau.
Rokenrolas. Draudžiamas vaisius.

Kiek bandė sovietų ideologai draust, riboti, nieko nesigavo - neįmanoma užtvenkti, po rokenrolo atėjo rokas. Hipiai. Pacifistai.Tranzistoriai. UTB bangos etc. Bet viskas tas dar tik bus.

Atsidaro durys ir įeina Bronislovas. Kiekvienoje rankoje - po ungurį. Ilgi jie - iki pat žemės.

- Mano pagauti ir išrūkyti, šviežutėliai.

Henrikas slepia Preslį į voką, išsineša, grįžta su degtinės buteliu, mergos mikliai ungurius supjausto, susėdam - balius tęsiasi. Labai laiku tie unguriai, antrą valandą nakties pats tas, po tų beveik dietinių olivje.

Sotiems galima ir kalbas aukštom temom varinėti, kažkas vėl uždėjo Ivą Montaną. Henrikas prisikimšęs pypkę, pasiėmęs konjako taurę kažkaip tyliai sėdėjo.Taures, konjakines jis tik tris ir turėjo atsivežęs...kitos dvi ir Naglio atneštasis konjakas ant vaikų stalo stovėjo.

- O girdėjot , kad Ivas Montanas Maskvoje buvo? Aš net tame koncerte buvau, galima sakyti - visus nustebino Naglis. Ivas Montanas - tikra buržuazinio pasaulio žvaigždė, bet kitokia- jis žymios aktorės Simonos Sinjorė vyras

http://russiahousenews.info/images/stories/Pictures_9/Yves_Montand_Simone_Signoret.jpg

Pažangių pažiūrų. Taip rašydavo apie jį sovietiniai laikraščiai. Cinkelis - visa esmė tame, kad Ivas Montanas pritarė komunistų idėjoms, negana to- po 1956 metų Vengrijos kruvinų įvykių neatšaukė savo gastrolių TSRS.
Dėl to buvo labai prancūzų smerkiamas. Smerkiamas, bet vis tiek mylimas.

http://kackad.com/kackad/wp-content/uploads/2011/10/06_in-Moscow.jpg

- Ir už šitą švarką galima sakyti būtent jam turėčiau būt dėkingas.

Va, čia tai intriga. Kažkaip neįtikėtinai skamba. Klausomės išsižioję.

- Viskas labai paprasta. Nors nelabai. Tada buvau jau pavežiojęs savo Ivan Petrovičių gal pusmetį. Gaziku dar. O jų dukra vyresnioji pamišusi dėl prancūzų, buvo baigusi dešimtmetę, bandžiusi stoti į INIAZį, neįstojo. Kontradmirolas labai jai įsiteikinėjo, tai per draugus Maskvoj susiveikė du bilietus į tą koncertą. Ne, ne man, ką jūs, laivyno admirolo dukrai. Manasis kontradmirolas - didelis viršininkas, bet virš jo dar - viceadmirolas, admirolas ir virš jų - laivyno admirolas. Tai jis davė savo ZIMą su uniformuotu vairuotoju, mane gi aprengė civiliai juodu kostiumu, siuvo toje laivyno siuvykloje, skubiai, visų nustebimui - matrosui iš kapitoniško audinio, jei ne furija Ivan Petrovičiaus Svetlana Nikolajevna, toji mokėjo parodyti gdie raki zimujut. Man prisakė - jaicy otrežu živomu svojimi rukami, bez noža otorvu, jesli budeš pristavar k Marine.- vaizdžiai pasakojo Naglis, net nusipurtė prisiminęs.

- Tai va, Svetlana Nikolajevna mane pusmetį ne tik auklėjo, dresiravo, stebėjo, tik po to leisdavo dukrą Mariną kur nors nuvežti, tikrino, kaip kokia oficer kontrazvedki flota, ir ne kartą, kol įsitikino - aš patikimas.
Va, tada Marina ir paprašė pamokint lietuviškai, labai gabi, tiesiog velniškai gabi ji kalboms. Nu nuvažiavom ZIMu į Maskvą, kažkiek tramdžiau tas admirolaites vos neverkdamas, rimtai - pasiutusios jos, ypač ta kita. Marina važiuojant nuo mano švarko nupjausė juodas sagas ir davė prisisiuti va šitas, blizgančias.

Koncertą visą lauke prastovėjau, prie durų, o jos išgarmėjo su kompanija, vos į ZIMą sutilpom, tai į vakarėlį suspaudęs ranką skaudžiai Marinai pasakiau lietuviškai - be manęs niekur tu neeisi, aš tavo kavalierius, buvau cerberiu eilinį kartą išvadintas, bet nusileido ji.

Gerai tie maskviečiai savo vysotkėje gyvena, oho, kokie palociai. Vkarėlis irgi fainas, vaidnom abu, kad mes draugaujam, pribaltus rusai gerbė, patikėjo, ypač kai mes su Marina bugi vugi konkurse nugalėjom. Gera buvo ta dviejų dienų komandiruotė, net nakvojau pas Marinos tetą, kitaip nei vairuotojas matrosas, tas mašinoje.
Grįžus Svetlana Nikolajevna ir jį ištardė, nepardavė tasai rygietis ''savosios'' admirolaitės griekų, o aš po to pajutau pilną tos baisios vis tik bobos palankumą. Net sagas po ilgų Marinos įtikinėjimų leido palikt, pati švarką spinton pakabinusi.

Įdomiai pasakojo Naglis, net bugi pademonstravo su Henriko ponia mums dainuojant melodiją. Gerai pademonstravo, o mums vyrams dvigubas malonumas nesislapstant gėrėtis ponios apvalumais gražiaisiais.

Henrikas kvėpindamas mus dūmais kala pirmą vinį:

- O žinot, kaip baigėsi Ivo Montano meilė Maskvai? Ir Maskvos meilė jam?

Kažką neaiškaus buvom girdėję per traškantį, ypač glušinamą radiją. Apie sovietinių moteriškų apatinių parodą. Aš buvau net skaitęs be jokių komentarų žinutę DOOKOLA SWIATA, lenkai aprašė tik patį faktą.

Henrikas kala antrą vinį - rodo mums žurnalą, šviežią prancūzišką, ant viršelio maždaug tas:

http://ic.pics.livejournal.com/profe_12/47354913/588327/588327_original.jpg

Čia tai bent!!! Čia tai bent !!! Žurnale - daug ir Bridžitos Bardo nuotraukų, net tekstas apie jos skandalingą dainą. Tą dainą irgi per trukdžius buvome girdėję, ne visą- tik gabaliukus:

https://www.youtube.com/watch?v=F2XA5gMPc8Y

Rita mums išvertė, na, apie Montaną nelabai įdomu, prašėm apie tą dainą.
Na, nedaug- kad uždrausta ji dėl aiškaus erotikos demonstravimo.
Nustebom visi be galo, kad laisvuose Vakaruose yra draudimai, pasirodo, iš tikro yra tų ''buržuazinio pasaulio grimasų''.

Ilgos buvo mūsų kalbos, net apie vyriškus vienodus trusikus, įdomiau aišku buvo apie moteriškus... saulė, pasirodo gražiai teka iš už marių

http://www.efoto.lt/files/images/56483/IMG_3336_DxOa.jpg

Henrikas, savo stiliuje, kala dar vieną vinį - chebra, kažką profsąjungininkai sumaišė, pirma pamaina atvažiuos tik pirmadienį apie pietus.

- Puiku!!!
- Puiku!???

38763

cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIz Negerai, oi, negerai, kai

dar dvi dienos prie jūrų marių???!!!

Apsidžiaugėm visi nuoširdžiai, su entuziazmu - iškart tada dar ''nedašuto'' antroji medalio pusė.

Džiūgavo ir panos, joms praktika, pleneras baigiasi, reikia dar darbų padaryti atsiskaitymui, prieš šią netikėtą naujieną jos nenorėjo su mumis grįžti iki Kauno, geriau autostopu vaduosis keliomis dienomis vėliau. Mums pasirodė tada - na, ne visai prasta joms mūsų kompanija. Kovianskų vilnietėms.

Autostopas. Tranzavimas šių dienų terminais. Nuotykiai! Aš įsitikinęs, kad būtent Lietuvoje pirmieji AUTO STOPą įteisinom:

https://img.tyt.by/620x620s/n/0c/10/sovietautostop_-_05.jpg

Įteisinimas - tai specialios knygelės, jose išlipant užpildomi vardiniai atplėšiami ir vairuotojui įteikiami talonai.

https://img.tyt.by/620x620s/n/03/b/sovietautostop_-_10.jpg

https://img.tyt.by/620x620s/n/04/2/sovietautostop_-_13.jpg

Cheminis pieštukas, tai toks šlykščios mėlynos spalvos pieštukas, rašantis tik sudrėkintas, dažniausiai savo seilėmis, ant lūpų likdavo violėtinės žymės.

http://ic.pics.livejournal.com/chapleeng/45650225/164169/164169_original.jpg

Ten kur buvo ranka pildoma daug dokumentų - kelionės lapų, važtaraščių, leidimų pieštukams drožti turėdavo specialias mašinėles

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/1/6/1/6726161.jpg

Vairuotojai, pavežę AUTOSTOPininkus būdavo skatinami labai rimtais prizais, ypač kai judėjimas apėmė visą Sovietų Sąjungą.

https://pp.vk.me/c623320/v623320011/16b31/QrOvCI4pvPs.jpg

Čia jų aprašymas

https://img.tyt.by/620x620s/n/10/9/sovietautostop_-_02.jpg

Kelionės autostopu - visada nenuspėjamos, kai kada be sėkmės- nieks - o tai, kaip taisyklė sunkvežimiai- nesustoja, kai kada su ja.
Sėkmei prisivilioti įvairių gudrybių grėbdavosi autostopininkai, juolab, kad tada lengvąją mašiną pasigauti - neįtikėtina sėkmė:

http://static.mic.lt/media/filer_public/ff/c7/ffc70f75-d836-4b38-b357-1039cb8f7718/2biurokratinis_autostopas.jpg

http://bptrip.ru/wp-content/uploads/2013/09/armenia.jpg

http://1.bp.blogspot.com/-QmoL1In0DMI/T6EuQYpYYNI/AAAAAAAAAlU/PcD-T8eVLlk/s640/281828_avtostop.jpg

https://news2.ru/user_images/6141/1589658_1454315994.jpg

Tai reiškia, kad bent vienas bendrakeleivis - pasislėpęs griovyje arba krūmuose...

http://g1.dcdn.lt/images/pix/file59401691_f5492894.jpg

Tikras AutoStopininkas bet kokių transporto priemonių nesigėdindavo

https://i.ytimg.com/vi/XOnsznf3GMI/hqdefault.jpg;

Turėjau nemažą patyrimą, pasirodo, vienintelis iš kompanijos, aiškinau joms - nekeliaukite visos trys, viena grupele, geriau išsiskirstyti po dvi
.
Jos nelabai tikėjo tuo, aiškinau - šansų, kad sustos lengvoji tuščia - beveik jokių.

- Nieko, mes turim savų metodų- atsikirtinėjo panos - ne tik sustos, bet ir, jei vietos truks, išsodins savo keleivius.

Gal. Tiesą sakant - taip.

Naglis iš menkos plokštelių krūvelės uždėjo graudžią baladę apie matrosą, iš pradžių sunervavo choras, kol ne Utiosovas:

https://www.youtube.com/watch?v=bmaRGOa0mz4

Patiko visiems graudi matrosų baladė, ne be reikalo dabar ją įdainuoja Rusijos rokeriai...

Kad vėl kas neuždėtų to prakeikto sekmadienio, čiupau pirmą pasitaikiusią, ne šitą, šitą parašė tik po kelių metų... tais laikais plokšteles leisdavo tik patyrę, nusipelnę artistai, neatsimenu ką ten uždėjau, bet labai nuoširdaus - bent man taip atrodė. Taigi, taigi, kaip gis- nuo savęs bėgti...

Be tavęs žemė man tuščia... kaip be tavęs ...

https://www.youtube.com/watch?v=i98QzJoxmXo

Gal tai Markas Bernesas , Georgas Otsas, Trošinas ar kitas koks grandas dainavo, gerą dainą - graudu pasidarė.
Tą dainą, senai, bet daug vėliau, sukūrė ir filme panaudojo genialiai tiesiog kiti.
Talentingai panaudojo, bet... tai gali suprasti tik gyvenę tais laikais, sumautais ir nepakartojamais.
Neįtikėtina, bet iš tikro buvo taip.
Ubagiškais besivystančio socializmo laikais žmonės nuoširdūs, na, bent jau nuoširdesni buvo(M):

https://www.youtube.com/watch?v=GdR7ldYyD9M

Taigi.

Saulė jau visai patekėjo, dainuoti per vėlu, ta prasme, kad ankstus rytas jau, šokt irgi gal, nors ne - Naglis pasičiupo Henriko ponią, pats tas, melodija lėta, banguojanti...

Man gi nieko jau irgi, turbūt velnias patraukė už liežuvio:

- Na, pergyveni dėl saulėlydžio, tad nutapyk saulėtekį. Nukopijuok, ne pažodžiui - nutapyk panašiai, kaip tas Monė Saulėtekį nutapė:

http://www.newsbeast.gr/files/1/2014/02/18/cldmnntentet/cldmnntentet400.jpg

Ar aš vėl sumaišiau su Mane? - sutrikau, pamatęs ilgaplaukės išraišką.

Geras ėjimas! Panos suspirgo net mane tamsuolį šviest, aiškint apie savęs atradimą, savo kelio ieškojimą, kiekvieno dailininko savitumą, jo stilių...

- Gerai, kad ne apie sroves. Kaip Maironis sakė - pasiusavo, o vaizduojasi tai srovė - kažkur girdėtą nusakau tvirtai.

Panos pasiuto beveik, aiškina, auklėja mane. Gera vis tik būt dėmesio centre, net centru. Diskusija. Visi teisūs, visi neteisūs, tik - ar yra toji tiesa? Amžinas klausimas. Amžinasis klausimas.

Prie stalo prisėdo Henriko ponia, Naglis irgi. Panos man aiškino, aš užsispyręs - tai neapčiuopiami, nepamatuojami tiesiog dalykai.

- Būtent taip, nes tie neapčiuopiami dalykai ir yra menas - Henrikas išpūtė kvapnių dūmų, pasimėgaudamas gurkštelėjo blakių skonio konjako ir tęsė - tikrai, nėra aiškių, palyginamų kriterijų, o paradoksas tame, kad jie yra
!

Užvirė diskusija. Visi sutiko, kad pas mus, socialistinio realizmo sąlygomis, tai tiesiog nusprendžiama viršuje. Betgi kitur, kitais laikais?
Aišku, buvo galima įgelt- gal tas savęs ieškojimas beprasmis, ieškai to, ko nėra.
Bet pati ilgaplaukė būtent tą ir pasakė, tik Konfucijaus žodžiais:

- Sunku surasti katę tamsiame kambaryje, ypač, kai tos katės ten nėr.

- Betgi- kur tas žmogus, kuris galvoja taip, kaip jis galvoja?! - ''paguodžiau'' ją norėdamas iš tikro paguost. Šitą Lec'o mintį nesenai buvau radęs žurnale, labai patiko man.

Visi kvatojosi, net Rūtos abi, tylenė Rita gi rėžė netikėtai liaudiškai:

- Ne kožnam pabažnam dievų šūdą uostyti.

Romo Rūta jai pritarė - po matroso to piešinukų apsisprendžiau - jokia iš manęs grafikė, einu į dizainerius! Tyla. Vyrijai tai kas, buvom girdėję tą žodį, netgi žinojom, tai kažkas panašaus į interjero architektus. Bobinčiuje savajam buvau girdėjęs, kaip šaipėsi iš jaunojo specialisto, paskirto po studijų Vilniaus dailės akademijoje- nesulyginsi su kapėišnykais, žinančiais ir konstravimo pagrindus. Ne tik mokančius vizijas ant vatmano paišyti.
Ne visai teisybė tai, jog KPI - kvailiai proto ieško, gal protingų?

Matėsi, kad kitoms merginoms - tai naujiena. Supratau - be reikalo pradėjau tą kalbą, skaudi tai kalba panoms, kaip ten bebūtų - dailės studentės jos, po pirmo kurso, fuksės kitaip sakant.

- Labai geras sprendimas, Rūta - kategoriškai, kas jam nebūtinga netikėtai ryžtingai kerta Henrikas. Jis be jokių uostymų, ragavimų, šildymų rankose įsipila konjako, ne visai taip- prieš tai savo poniai lašelį įpylęs, makteli, kaip matrosas šnapsą ir tęsia toliau - Jei iš tiesų, pati tą šriftą sugalvojai, na, įsiminei, kažkur pamačiusi, sprendimas geras.

Mes nelabai suprantam- apie ką čia?! Rūta užkaito tiesiog raudoniu, net Romas kažkaip grėsmingai, iš padilbų dėbteli į Henriką, Henriko ponia pasirąžo, virš galvos pakėlusi rankas - vaizdas gražus, seksovas, kaip dabar sakytume, tada, atsikelia, klubais siūbuodama - dar vienas kraują kaitinąs vaizdas grįžta, nešina knyga, aplenkta laikraščiu, taigi ta pačia, viena iš dviejų, kur šiandien grąžinau jai- HISTORIA SZTUKI FRANCUZKIEJ. Gražindamas bijojau, kad nepaegzaminuotų. Be reikalo.
Paduoda Henrikui, tas iš knygos išsitraukia kelis lapelius, rodo vieną;

http://www.ljplus.ru/img4/a/s/ash_mccoy/eee.png

- Tik kodėl su pliusu? Kodėl tarp raidžių - lotiniškosios ir kirilicos- pliusas, Rūtele? - tai Henriko ponia klausia.

- Labai paprasta. Elektra ir Электра.

- O pliusas? - naiviai, perdėtai naiviai, kaip blondinė mūsų laikų perklausia taip, kad vyrija tiesiog spokso į ją, link mūsų palinkusią.

- Taigi, tai vienintelė elektrifikuota palapinė, tai reiškia - ten komunizmas.

Reikėjo geros minutės, kol supratom. Homeriškas net ne juokas, žvengas, taigi čia - KOMUNIZMAS, TAI TARYBŲ VALDŽIA PLIUS VISOS ŠALIES ELEKTRIFIKACIJA. Šūkis šis visur kartojamas, net Spalio revoliucijos šventėms švietė lemputėmis ant fasadų. Pasirodo, lentelės numeriai palapinių, panų pasiūlyti ne banaliais skaičiais, o raidėmis ne tik neužmiršti, o dar ir geriausių sovietinių tradicijų, tradicija - derinami.

Henriko ponia kažko žiūri į Henriką, tas dar įsipila konjako, makteli vėl matrosiškai ir palenda ...po stalu. Su visa pypke.

Mes išsižiojom tiesiogine prasme - kas per cūdai, vos ne siurrealizmai, visiški tai siurrealizmai, visiškai pasigėrėm, prasigėrėm, gal jau baltieji žirgai?

- O kur KAKARIEKŲ? - tai Henriko ponia. Išgirdusi tą KAKARIEKU, paaiškina, nors ir mums pavėluotai ''dašuto'' - Lažybas man prakirto vyrelis mano brangusis ir išlindusį iš po stalo savo vyrelį/senelį pabučiuoja.

Henriką pabučiuoja ir Romo Rūta, Rita irgi, man net pavydas suima - net ''manoji'' ilgaplaukė. Tasai senasis laistytuvas nei kiek nepasimeta, priima bučkius natūraliai, dar įsipila konjako paskutinius lašelius, pypkę užgesusią dėl fasono gal tik dantyse laiko ir susimąstęs eilėm prabyla:

Man gaila žvejo ir poeto,
Kontoroj sagstančių raštus,
Man gaila tų, kurie ištirpo
Susėdę ne į tuos ratus.

Keista. Gražūs žodžiai, net ne žodžiai, mintis- aiškiai, talpiai pasakyta ketureiliu įstrigo. Kol neužmiršau. Kaip ir daug ką - jaunystėj jau taip- pro vieną įėjo, pro kitą išėjo. Ausys tam ir yra.- vėdinimui.

Henrikas, kažkoks kitoks, ar saulė kitaip apšvietė, ar dar kas, atsidūso:

- Visi yra menininkai, bet tik menininkai tą žino. Panos, bent jus nepasiduokit.

- Na, vėl užsivedi.Viskas gerai. Viskas gerai. Einam čiūčia liūlia.

O iš tikro laikas miegoti. Bronislovo pavyzdžiu - jis kampe užsnūdo, neknarkia, bet miega mūsų načialnykas. Be to, nesmagu matyti pasigėrusiais tuos, kuriems nepridera tai.
Taigi, taigi, kaip gis - Henrikas iš kažkur, gal iš tos knygos išsitraukia lūpą

http://www.efoto.lt/files/images/25228/2011_10210018.JPG

Atsiverčia knygos iliustraciją su tuo SAULĖTIEKIU, kaip čia yr - saulė vos ne kvadratinė, tikrai neapvali ji - rodo per lupą:

http://safiullin.su/wp-content/uploads/2015/12/Klod-Mone-Vpechatlenie.-Voshod-solntsa-1872-Paris-Musee-Marmottan-Monet-fragment-2.jpg

Iliustracija prasta, spalvota, ant kreidinio popieriaus, bet...

Bet saulė išties neapvali. O jos atspindžiai atsainia taip- bet kaip nutapyti:

http://safiullin.su/wp-content/uploads/2015/12/Klod-Mone-Vpechatlenie.-Voshod-solntsa-1872-Paris-Musee-Marmottan-Monet-fragment-1.jpg

Ilgas rytas, saulė gi kilo - neišvengiamai

38873 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIII 1/3x Negerai, oi, negerai, kai

balius kaip ir baigtas- saulė aukštai jau...

Gražiai saulė kilo, kalbos aptilo, Henrikas - kažkoks pasenęs, bet savo stiliuje atsiprašė - razrešyte otklaniatsia, abu išėjo...

Naglis irgi ruošėsi- man sunki diena, vyrai, ar padėsit išpakuoti tuos ZILus, tachtas sustatyti?

- Aišku, padėsim, renkamės 11 valandą.

Po neilgų ginčų - sutariam 12, tiek ten to darbo..

Taigi, taigi, kaip gis - po kiek laiko grįžo Henriko ponia, net persirengusi, lyg suknele, lyg chalatu.

- Užsinorėjau cigaretės.

Puolėm visi jai tą cigaretę ilgame kandiklyje prideginėti.

Cigaretės su filtru buvo tik tik pasirodžiusios. Prieš tai populiariausios - ARMEISKIJE, sako nuo jų visos musės krisdavo, tikrai stiprios PAMYR ir minkštesnės, populiariausios AURORA, kiek vėliau- PRIMA.

Maždaug tuo metu pradėjo rastis su filtrais, jos sunkiai skyrėsi kelią į ''rinką'', nemažą tam turėjo kainos, kurios skyrėsi žymiai, kas reiškia - kartais:

http://tn.new.fishki.net/26/upload/post/201408/18/1295027/5_ja8.jpg

Atsirado ir neblogo tabako bulgariškos- iš pradžių be filtrų, vėliau ir filtais, bet visos dar minkštais pokeliais:

http://3.bp.blogspot.com/-flw3lKBjMR4/UwD694z0U2I/AAAAAAAABkk/G9bB6bb41bA/s1600/_1_%257E1.JPG

Faktiškai dauguma Rusijoje rūkė nuo seno tradicinius papirosus, kurie ne pokeliuose, o dėžutėse, populiariausios BELOMORKANAL , KAZBEK, buvo net labai prabangių :

http://rokiskis.popo.lt/files/2013/04/papirosai_belomor_kanal-500x365.jpg

http://img-fotki.yandex.ru/get/6431/111576891.d/0_a9dab_3d892991_L.jpeg.jpg

Lietuvoje irgi pradėtos gaminti su filtrais - pigesnės, trumpos tokios- JŪRATĖ, po to KLAIPĖDA, REGATA.

http://rokiskis.popo.lt/files/2013/04/cigaretes_jurate-235x300.jpg

Kaune apart įprastos AURORA atsirado KĄSTYTIS, juokavom, kad skirtumas ir tabake - auroroms jį supjaustydavo su maišais, o kąstyčiams be jų, iškratant tabaką.

Visumoje pasirinkimas gavosi visai geras, bėda - amžini laikinieji sunkumai aprūpinant prekybininkus pakankamais viršblatiniais kiekiais.

Visada buvo galima gauti gerų cigarečių - KOSMOS, BT - pas restoranų šveicorius. Matyt, ne kartą tokia situacija pasikartodavo:

- Va, rublis, grąžos nereikia, tėvuk.
- O ji ir nepriklauso.

http://img-fotki.yandex.ru/get/9067/135848108.ae/0_bbe7d_ece3e0bf_XXL.jpg

Atsirado ir kvapnių - iš Kubos, kažkodėl jas pardavinėdavo tik Maskvoje - VISANT, PARTAGAS, ilgosios KIM:

http://pepsimist.ru/wp-content/uploads/2007/cuba-cigarettes/kim-cuba.jpg

Būtent jomis mus Naglis vaišino, aiškino- jo šefas iš ten ir parvežė.

Henriko ponia, gracingai ranką laikydama, pečiai apnuoginti, skarele uždengti lyg, lyg ne, kiek palinko... gundantis vaizdas...

Mūsų dailininkėms vaizdas irgi pasirodė gražus, ar įdomus, jos, susėdusios dabar greta viena kitos, pasičiupo savo eskizų bloknotus.

Henriko ponia, lyg erzindama jas, palaidus plaukus susirišo mazgeliu, po to - ant galvos susimuturiavo lyg ir tiurbaną iš skarelės ar rankšluosčio.

Mums buvo nevalia žiūrėti kaip jos piešia, na, kažką visi girdėjom - rodomas tik pilnai baigtas darbas.

Tad laidėmės sąmojais apie rūkymo naudą ar žalą, Naglis paleido rusišką negirdėtą - kto nekuryt, kto niepjot, tod zdorovenkim umriot.

https://cont.ws/uploads/pic/2016/9/760775246.jpg

Stengėmės nenusileist, veltui, deja- jis anekdotuose nepralenkiamas.
Laiks nuo laiko žvengdavom kaip arkliai, net mūsų moteriškoji pusė - ypač moteriška apvalumais pozuotoja ir visos trys ją piešiančios mergičkos.

Pirmoji darbą parodė Rita. Pozuotoja ilgai žiūrėjo, matėsi - patiko jai:
- Pagražinai mane, ačiū. Pajauninai, šaunuolė, bet nepyk, va ko trūksta, noriu, dar ir aistringa atrodyti, tad savo lūpdažiu pasinaudosiu, juolab pati autorė kiek paspalvino akis:

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/f9/4d/52/f94d52772d2a19fe2254b0d1bbdfeda5.jpg

Visi vieningai gyrėm tiek dailininkę, tiek modelį, objektą jos. Nuoširdžiai tai darėm.
Rita gražiai nuraudo, tyli, kaip visada, tik paprieštaravo - nieko aš nespalvinau.
Atėjo eilė Rūtai, manajai tapytojai.

- Nustebinai, vaikeli, Henrikui patiks, sakys - charakteris pagautas. Irgi pajauninai, naivia veik mergele pavaizdavai. Sukta kiek. Ačiū, mergyt, ačiū

https://thumb1.shutterstock.com/display_pic_with_logo/339217/268363763/stock-vector-portrait-of-a-woman-smoking-with-a-cigarette-holder-vector-illustration-268363763.jpg

Ir mums patiko piešinys, seksova tokia toji ''naivuolė'' gavosi, gal tokia ir buvo?

Romo Rita kažko susimėtė- nerodysiu, atsiprašau, nesigavo, improvizavau, nesigavo eksperimentas. Tik Romas sugebėjo- atėmė vatmaną ir nežiūrėdamas bei nerodydamas tiesiai modeliui padavė.

Toji net krūptelėjo. Ilgai žiūrėjo, po to - į savo rankas, vėl į piešinį, galų gale parodė mums:

http://st2-fashiony.ru/pic/style/pic/14876/5.jpg

Piešinys - tikrai netikėtas. Lyg fotografija, pritaškuotas, susiliejusia juoduma, kažkoks lyg be detalių, bet gi su jomis, veido net nesimato, o matom - tai Henriko ponia. Kaip gyva.

- Šitas Henrikui irgi patiks. Man jį rodys, kai jam mano kaprizams pinigų pritrūks. Tai reiškia - dažnai. Rūta, iš kur sužinojai apie mano svajonę- būtent tokią plačiabrylę? Ir kodėl man pirštines pripaišei, irgi noriu tokių,
bet negi matosi senatvė - koketiškai rankas pakėlusi pasimaivė.

Tada apie moterų amžių kalbėti buvo tabu. jos dar tik emancipavosi. Iki feminizmo buvo dar toli. Ne vien man gal tada atrodė - Henrikas senas senis, jam, kaip pats man sakė apie 42, jo ponia - balzakiško amžiaus, mūsų merginos dvidešimtmetės, vaikinams iki Kristaus amžiaus dar mažiausiai penkmetis, net daugiau. Man - 18 pilnų.
Apie rankas vėliau bobinčiuje išgirdau - jų oda rodo tikrą moters amžių, pakeist nieko neįmanoma. Dar, kad Henrikui 50 ant nosies, o jo ponia jauna, bet jau po 30.

Dabar gi kaprizingai suraukė nosytę:

- Šampano noriu.

Vakar Naglis šampaną šaldytuvan įkišo, mes ir užmiršom. Tad dabar iš ten parsinešė vienoj rankoje degtinės butelį, kitoje trilitrinis stiklainis, šampaną pažastimi pasikišęs:

- Darysim - belyj medvedj oficierov morflotą.

Atkimšo degtinę, supilė į stiklainį, ruošiasi šampaną atidarinėti, tik:

- A, tai va koks klojika paėmė mano slojiką. Nagli, vėl? Nuo pat ankstaus ryto, kaip latras kokis? O ir Bronislovas, načialnykas gerą pavyzdį rodo- kur tai matyta nuo ankstaus ryto lakt?

Tai komendantė, chalatu darbiniu ir skarele mus užgriuvo kaip furija

http://img-fotki.yandex.ru/get/4118/1613516.107/0_a7b41_6a020111_XXL.jpeg

Valytojos tais laikais buvo specifiniai pašaipų objektai - paprastai, pavargusios, senos moterys, piktos ant visų, ypač viešosiose vietose - tik spėjo grindis nušuravot, o jas vėl tie nevidonai primindė.

https://i.mycdn.me/image?t=0&bid=812247797716&id=812247797716&plc=WEB&tkn=*7XNpHjWRdlH8YsQT4jHE_OHoTuc

Keista - jaunų kaip ir nebuvo:

http://luna22.com/sites/default/files/img_0899.jpg

Tokios - tik supuvusiame kapitalizme:

http://ru9.anyfad.com/items/t1@16c396c1-2afe-43db-8435-323da1643975/plakaty-sssr.jpg

Kitas tų laikų atributas - mėlynas darbo chalatas, su laiku, tiesą sakant kažkiek gražėjantis, vienodas visiems, tame tarpe ir ITD - inžineriniams techniniams darbuotojams.

http://caesar.fotoplenka.users.photofile.ru/photo/caesar.fotoplenka/151159541/xlarge/179423073.jpg

Vargšas Bronislovas atsibudo, nesusigaudė - nei kur jis, nei kas ta baisi boba ant rėkianti.

Pasisveikino ir išėjo. Mūsų panos atėmė iš komendantės šluotą - mes užsisėdėjom, tuoj viską sutvarkysim, indus išplausim, tik kibiro reiktų maisto atliekoms...

Užsirišo skarelę ant galvos ir Henriko ponia. Komendantė tik muštravo, tai vanduo ne taip užkaistas, tai dar kas, galų gale mus - vyrus išvijo:

- Eikit, žiūrėkit koks ermyderis ten, vaikus išvaikykit, kad neįprastų.

Iš tikrųjų, apart ''mūsiškių'' keturių dar gal du kart tiek vaikų žaidimų aikštelėje triukšmauja.

Naglis daugumą jų pažinojo, kariškai jiems sukomandavo - netriukšmaut, žaisti dar valandą, vienuoliktą - turi būti ramu ir tuščia.

Iškraustėm, išpakavom ZILus, tachtas, liko daug gražių, iš gero medžio lentgalių. Bronislovas ištraukinėjo iš jų vinis, gražiai suštabeliavo.

Romo Rūta, paėmusi porą lentučių su užrašais MADE IN USSR Romui prisakė:

- Pakeisk antkaltėse, kad nebūtų vien užsienietiški užrašai.

Išnešėm iš palapinės ir keturias geležines lovas bei matrasus. Vaikams, nors kiek draudėm - šokinėjimo džiaugsmas dvigubas, net keturgubas.

Romas grįžo piktas - komendantė lovų neturi kur dėt, iš sandėliuko kamarą padarė, pikta - per tuos šaldytuvus praeit negalima, prašė juos perkelti ten.

Mums kas - viens du padaryta, nekvaili tie staklininkai, atradom ir elektros prailgintojus- kaip kad Naglis ir sakė.

Artėjo pietų metas, darbai kaip ir baigti, net tuosius lentgalius Romas nuvežė Bočiui, kaip visi sutarėm.

- Na, va, liko tik numerius ant stulpų prikalti - Henrikas, nusiskutęs, žvalus, išsimiegojęs ir mus nudžiugino - Vyrai, gėda, bet aš - bankrot !

39111 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIII 2/3 x Negerai, oi, negerai

bankrotas- visais laikais bankrotas.
Blogas, sulaužytas stalas.
Per visus surinkom tik kiek daugiau nei 10 rublių.

https://fct-altai.ru/files/2012/08/10-%D1%80%D1%83%D0%B1%D0%BB%D0%B5%D0%B9.jpg

Čia didesnis kiek vaizdas, nei tikrame banknote, matosi ir lietuviškas užrašas DEŠIMT RUBLIŲ.

Tai nemaža suma tais laikais, mandresnius pietus/vakarienę padaryti dešimčiai sunku, bet įmanoma. Sutarėm - pietūs kefyras plius po batoną. Likę pinigai - vakarienei kukliai ir rytojui.

Pinigai man ir parduotuvėn. Henrikas man dar prisakė- nupirk trilitrinį stiklainį pomidorų sulčių, tai bus vakarui, į šaldytuvą tad įdėk.

Buvau nustebintas tokiu paliepimu - kam tos pomidorų sultys apmūsijusiame slojike, ir dar - net trys litrai.

http://s019.radikal.ru/i608/1212/b5/9cf41145d81e.jpg

Ko, ko, o šių sulčių niekad netruko. Jos buvo pilstomos gastronomuose, paduotuvėse, net gatvėje

http://img-fotki.yandex.ru/get/33/67700761.8/0_75eb6_ccb1bade_orig.jpgpuiki

http://xn--b1abfacpdwtgaiake4af7d8e6d.xn--p1ai/wp-content/uploads/2013/08/570812.jpg

Pomidorų sultims būdavo dar ir stiklinė su druska ir kita - su vandeniu arbatiniam šaukšteliui pamerkti. Technologija tokia - imi savo nusipirktą stiklinę sulčių, į ją tuo šlapiu šaukšteliu įsidedi druskos, išmaišai ir šaukštelį įmerki į tą bendrą stiklinę su vandeniu. Ir tai buvo HIGIENIŠKA, nes niekas to šaukštelio nelaižė. Be to, bufetininkė karts nuo karto pakeisdavo stiklinę - išplaudavo tokiame fontanėlyje.
Na, galėtų būti higieniškiau, dabar gal jau būtų britku, betgi tokia sistema pati ekologiškiausia, būtų gi kalnų kalnai vienkartinių plastmasinių stiklinių, ta prasme - puodelių..

Tie fontanėliai būdavo ir gazuoto vandens automatuose, jis dešiniau, paspaudus stiklinę įsijungdavo, vanduo nuplaudavo stiklinės vidinę dalį ir išorinės pusės apatinę, tą, kuria ištroškusieji liesdavo savo lūpomis:

http://f5.s.qip.ru/qGVcUJUP.jpg

Šioje foto -retas atrvejis - net 4 stiklinės.

Toliau technologija tokia - statai stiklinę kairiau, įmeti 1 arba 3 kapeikas- be ar su sirupu ir ...lauki.

Benzinas tada tikrai buvo pigesnis - 9 kapeikos už litrą, gazuotas su sirupu 3 x 5 = 15 kapeikų.

http://www.numizmatik.ru/shopcoins/images/583/583890.jpg

... lauki kol stiklinė prisipildys. Jeigu kažkas ne taip - automatas gražina monetą. Buvo daug būdų apgauti automatą, matyt, taip tas vaikiukas ir padarė, ruošiasi paimti monetą:

http://cdn01.ru/files/users/images/db/d5/dbd52f601b66b3dc76ad396f7d64a24a.jpg

Su vaiku praeiti tokį automatą neįmanoma.

https://pastvu.com/_p/d/6/e/2/6e28f4608c5a8dc4dcfe24f044e8e755.jpg

Didžiausia bėda - stiklinių vagys.
Matyt, vietiniai girtuokliai išvogdavo, tie kur sutartiniu ženklu susimesdavo po rublį ant degtinės ar ''rašalo'' butelio.
Kažkaip iškištų iš po švarko pirštų skaičiumi kam reikia suprasdavo - yra du rubliai, trūksta dviejų, yra, trys, trūksta vieno. Kai susirinkdavo keturi, pirkdavo butelį, nudžiaudavo stiklinę ir visa kompanija keturių, dažniausiai net nepažįstamų, eidavo kur nors nuošaliau to butelio gerti.

Dar, valgyklose mada - pusė stiklinė grietinės plius pusė tomatų sulčių,-pusę nugeri, kitą pusę išsimaišai, jei nėr arbatinio šaukštelio, kad ir šakute - nors tai gal ne Lietuvoje.

http://img15.nnm.me/4/d/c/f/f/6f338637bdfc1419add20a51089.jpg

Suvaikščiojau per du kartus, trilitrinis ( kainavo beveik tris rublius), atsisėdau pavėsyje ant suolelio, pro atvirą langą išgirdau puikią tokią žinomą iš radijo melodiją... Madam Baterflai, Čio čio San, peteliškę

https://www.youtube.com/watch?v=mN9Dipgqdtw&list=RDmN9Dipgqdtw

Žinomą, tai žinomą, betgi argi šitaip puikiai dainuodavo ir per radiją? Toks nuoširdus skundas...

- Tai Marija Kalas. Inesai mūsų prašymu parvežė šią tik ką išleistą plokštelę. Tą Gustavo Klimto albumą irgi. Ir Elvio Preslio. Kitą savaitę važiuosiu Maskvon, į Gosstrojų, vešiu dovanų - Henrikas prisėdęs šalia prisikimšo pypkę, lėtai prisidegė - Puiki arija, paklausom dar kartą?

Šūktelėjo savajai poniai, toji uždėjo plokštelę ir pati prisėdo prie mūsų. Su cigarete ir kavos puodeliais visiems trims. Gražus toks padėkliukas, varinis, kaip supratau specialus indas tai kavai virti.

https://z-terra.ru/images/product/podnos_derevjannyj_s_inkrustaciej_mlechnyj_put_.pdsy_002/podnos_derevjannyj_s_inkrustaciej_mlechnyj_put_.0.product.lightbox.jpg

https://maestro-plus.nethouse.ua/static/img/0000/0001/3640/13640080.88ej85gua2.jpg?1

Kvapi toji jų kava, buvau tada dar į ją neįjunkęs - kaip ir dauguma, kava dar tik grįžo po karo ir pokario skurdžių galimybių.

Aną kartą žvakių šviesoje gražiai atrodė ir rankinis malūnėlis

http://vostochniy-magazin.ru/image/cache/catalog/Products%205/19.09.2019/DSC_0181-800x800.JPG

-O vis tik geriau, nei Galina Višnevskaja, jau nekalbant apie kitas Maskvos primadonas. O mūsų studentas mėgsta operą?

- Nelabai, greičiau - ne - ryžtingai pasakiau tiesą. Kad vienintelę operą mačiau, nutylėjau. O ir toji '' Marytė'' - apie komjaunuolę didvyrę Melnikaitę, privaloma ''teisingų partijos nutarimų šviesoje'', rodyta gastrolių Muzikiniame teatre, salėje vien moksleiviai paliko slogų įspūdį. Vienas dalykas geras - per pertrauką iš balkono apžiūrėti orkestrą. Kaip mums sakė muzikos mokytoja - tai beveik pilno sąstato simfoninis orkestras, ar ne dvigubai didesnis už kauniečių, Muzikiniame teatre grojančio operetėms.

Gerai, kad daugiau manęs neklausinėjo apie operą, išgirdau Mariją Kalas, apie kurią buvau skaitęs pikantiškojoje istorijoje apie jos ir milijonieriaus Onasio meilę.
Henrikas nuėjęs apvertė plokštelę, kita arija man tokio įspūdžio nepadarė.

- Vyrai savo kefyrą ir batonus pasiims, būtų gerai, kad nuneštum Rūtai. Ji aname sode plūkiasi tapydama paveiksliukus ant tų skardinių numerių.

Paėmiau du batonus ir du kefyro butelius, Henriko ponia susiprato, padavė sietką ir dar paskubino:

- Paskubėk, nesigailėsi, o tai koks naglas kavalieraitis apsisuks.

Kokia j teisi buvo. Vaizdas gražus, visos lentelės išdėliotos, vietoj paletės graži kaladė

http://file2.answcdn.com/answ-cld/image/upload/w_760,c_fill,

Ir dar - prisirpęs pavasaris, tuoj tuoj vasara:

http://4.bp.blogspot.com/-OQB9J3iEriI/UqYYCxb3apI/AAAAAAAAC3o/pmHvU9LK_cs/s1600/rom7.jpg

39360 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė 3/3 z. Negerai, oi, negerai, kai

pietūs skurdūs...

O jie - pietūs ir ''pietūs'' užsitęsė... sovietiniai tie- kefyras/batonas, su puikiu desertu, po kurio užsnūdom abu...

Lentelių dažai galų gale nudžiuvo, kaukolė baisi neprasišvietė.

http://pirant45.ru/img/catalog/611_big.jpg

Didžiulės raidės A, B, C, D, G, H, K, L, M devynios raidės ir viena dviguba su E +.Э . Joje daug raudonos spalvos, vėliavėlėse ji- kaip ir priklauso komunizmui!

Vienur užrašai nukrapštyti, nuskusti, uždažyti, kitur užtapyti gėlytėmis, lėlytėmis, meškučiais, mašinytėmis, arkliukais ir dar galai žino kuo.

Paletė visa išmarginta, net pritrūko jos, šalia geležinio vamzdžio galas ir ja paverstas- kitai dažų rūšiai, paaiškino man tapytoja.

http://i393.photobucket.com/albums/pp20/andipandabear/975901c8-0bfe-462f-81dd-2727ddbae4c5_zpsmfcbvtwu.jpg

Pasistengė mūsų mergos. Kiekviena lentelė skirtinga, lengvai įsimenama.
Kiek ten darbo įdėta, mačiau. Rūta stipria ranką raides užrašė juodais bituminiais dažais paprasčiausiu plokščiai padrožtu pagaliuku. Per kokį pusvalandį - visas 10 lentelių, Bituminis lakas greit džiūsta, darbas baigtas.

Rūtai tapytojai darbo - kiekvienai lentelei po pusvalandį, ir ne bet kokio - kruopštaus. Aišku, kažkiek supaprastino kad vis tik tai serija.
Pirma visas viena spalvos rėžiais, po to - kitos spalvos, po to dar kitos, tik tada pradėjo ryškėti kas tai. Dar, kad neblizgėtų, pudra nubarstyti kai kur.

Iš tikro kaladė, paversta palete, labai graži. Net geležinio surūdijusio vamzdžio gabalas:

http://2.bp.blogspot.com/-B_HnL2nYKt4/VS-EBFOgi5I/AAAAAAAAE0o/bRZ2q366Y5k/s1600/palete%2Bir%2Bdazai2.jpg

Teko man ir tą gelžgalį prie vaikų žaidimo aikštelės nunešti. Ten ermyderis neišpasakytas! Romas iš keturių lovų tarpusavy surištų storu Bocmano laidu ir matrasų kažką panašaus į batutą padarė.
Ant savo galvos! Dabar dar turėjo reguliuot, kam eilė šokinėti. Vaikėzai abu beveik salto pašokę padarydavo, guzą ne vieną pasistatę - neverkė.

Gerokai vakarop, panelės nuėjo persirengti, valgyti norisi jau rimtai, kada ta vakarienė?!
Prisiminiau mažą drobinį maišelį Mamos įdėtą, Jai pasakojau, kaip tiek pionierių, tiek rankinio treniruočių stovykloje iš valgyklų po kelias juodos duonos riekeles po pagalvėmis slėpdavom. Nakčiai - pasakojant baisias istorijas smagu pagraužti.

Atsinešiau tą suchorių maišelį, susigėdęs kiek pasiūliau - visi kaip vanagai puolė ir mano Mamą girė. Net Bronislovas. pradėjo siūlyti ungurį, kategoriškai atsisakėm- taigi, lauktuvės, jau geriau iš bado mirsim!

Naglis, tikrai apsukrus vaikinas iš Juodkrantės, išgirdęs mūsų svarstymus - kiek rublių gausim už tuščią tarą, atmetus limonado butelius- jie vaikėzų grobis, sako - vyrai, ir aš jau bepinigis, o ir pasiskolinti neturiu iš ko, net ciocia Onė algos komendantiškos negavo dar, bet ką nors sugalvosiu. Nupirkit penkis kilogramus makaronų!

Butelius priduoti teko man. Ne tik, kad jauniausias,kad per ilgai pietavau ir ''pietavau'', kol vyrai plušo. Jie net laužavietę patvarkė, akmenimis aptvėrė, šalia staklininkų pagamintą šašlykinę pastatė. Henrikas jos konstrukciją sukritikavo - taigi, iešmai slidinės, nėra kaip jų fiksuoti. Tiek, kad iešmai tikrai geri- iš neržavėjkos...

Pagailo man vaikėzų, jiems taip smagu su Romu šokinėti, tad vienas kelias sietkas taros tempiau, pinigus už limonado butelius kiton kišenėn, makaronams užteko tik 4,5 kilogramo kefyriškojo 1,5 rublio. Užtat vaikėzams garbingai atiduota jų uždarbis, beveik rublis.

Galų gale vakaras atėjo. Paskutinis mūsų vakaras- ryt apie pietus išvažiuojam atgal. Visa kompanija.

Kukli tokia vakarienė, Henrikas sukrapštė visus turimus ir neturimus resursus - keptos bulvės su kepinta duona, ant lašinių ir po vieną kiaušinį ant viršaus... pipirų užtat daug,
Žirniai, virti kaip salotos, be alaus...

Čia sublizgėjo Naglis, tai jis ''mano'' makaronus suvertė į didžiulį aliuminį puodą su vandeniu, mane išprovodijo iš virtuvės, - salaga, nežinai kas tai yra, tai ir eik, aš pats pamaišysiu. Ateik, kai išgirsi mano sušvilpimą - palundra ,varai į kambuzą pas koką.

Greit tos mūsų lėkštės ištuštėjo, net mergų, net Henriko ir jo ponios, net žirniai suėjo virti sūrūs tokie ...

Švilpesys, ne toks kaip Bocmano, bet gal tik aš supratau - tai ir yra toji palundra, prisistatau pas koką, tas duoda rankšluostį ant rankos apsivynioti, liepia imti karštą garuojantį puodą kibiro dydžio, pats samtį į dantis kažkodėl įsikanda, ant galvos jo mandroji kepurė, telniažka dryžuota - tikras jūrininkas. Net piratas.

Nešam puodą ant stalo, nuima dangtį - kvapas toks skanus pasklinda su garais, net seilės tuoj tuoj varvės! Suprantu - mano darbas padavinėti lėkštes, jų nesumaišyti, jis po kelis samčius drebia:

- Makarony po flotski ! Tokių niekad nevalgėt gi !

Vėliau paaiškėjo - Naglis sunaudojo bent penkias skardines jam patikėtų atsargų - deficitinės tušonkos po kelias jautienos ir kiaulienos ir dar vieną kažkokią ypatingą - pačios kontradmirolienės darytą.

http://hronika.info/uploads/posts/2016-03/1458380569_foto1.jpg

http://infoglaz.ru/wp-content/uploads/5144.jpg

http://img0.liveinternet.ru/images/attach/d/1/131/675/131675436_5745884_tyshenka.jpg

Vyrai rijo be jokio etiketo, net nelaukdami, kol ir kaimynai visi gaus. Matyt, gailiai atrodžiau, Henriko ponia mane pakeitė.

Skanu. Skanu. Skanu!

Net Henrikas (tik po trečio pakartojimo) pripažino - tikrai skanu, čia kažkokio faršo ypatingo - ne kiaulienos, ne jautienos... gal triušiena, kiškis ar dar kažkas tokio...

Naglis patenkintas, kaip katinas vis glaustosi prie padėjėjos lyg netyčia

http://www.petshealth.ru/upload/medialibrary/2d7/2d7f7a7e48cf9050ef1fb517317e640e.jpg

Negana to, iš šaldytuvo atsitempia vakarykštį slojiką trilitrinį su supiltu puslitriu degtinės, atidaro dangtelį, iš po pažasties išsitraukia šampano butelį, jis rasotas, bet nešauna, net purtomas.
Galų gale - Henriko pasibaisėjimui - atidaro dantimis ir supila į slojiką, net suplaka mišinį, pakelia virš galvos,net žvake pašviečia - tikrai gražiai burbuliukai kylantys žaižaruoja:

http://inosmi.ru/images/23847/82/238478219.jpg

- Severnoje sijanyje belogo medvedia! Baltojo lokio šiaurės pašvaistė. Ir faršas toks pats. Tiesą sakant taip tik Svetlana Nikolajevna galvoja, kontradmirolas sakė - tai tiesiog elniena, o jai patrelino - lokiena.

Gudrus apsukruolis, tikras katinas toks suktokas, įspūdžiu patenkintas, velniukai akyse, o velniai galvoje.

http://sail-friend.ru/gallery/3211_02_06_16_10_41_15.jpeg

Išpilstė tą savo mišinį, tikrai skanu pastiprintas šampanas. Nedaug - kiekvienam po pusę stiklinės. Visi staigiai pralinksmėjo, šurmulys linksmas, net komendantė atėjo, nors sakė tikrai nebūsianti. Naglis paskutinius lašus jai sukratė, pralinksmėjo ir ji, galvą išdidžiai su kuodu iškėlė.

Tų laikų mados plaukų buvo tokios įdomios. Jaunoms merginoms viskas tinka, matronoms galvojančioms, kad jos dar gražios ne visada, tiksliau - niekad. Matyt, dailutės, smulkutės Odri Hepburn šukuoseną josios- matronos- mėgdžiojo:

https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/564x/d9/bb/16/d9bb16295829f81ad176e92edc44f75c.jpg

Tie aukšti kuodai buvo vyrijos pašaipų objektais - sakėm, ten net konservų dėžutė be dugnų telpanti ar senos kaproninės kojinės suvyniotos.

http://s2.favim.com/orig/150830/Favim.com-3210552.jpg

Dabar sunku įsivaizduoti tuometinių modisčių išradingumą - plaukų lakas tik iš užsienio, pas mus lakas nagams nesenai tik pasirodė. O mados reikia laikytis, ypač jei esi studentas:

http://www.tulainpast.ru/userfiles/image/stories/Tulakiigody/Tulyaki_60-e/196723.jpg

Kuklesne, bet panašia aukšta šukuosena ir puikavosi ciocia Onė. Mūsų merginos - visos skirtingais plaukais, bet jau pagal BB- palaidai suveltais ar arklio uodegomis gražiai atrodė.

http://img1.kasjauns.lv/galerijas/aktrise_bridzita_bardo/Bardo-3.jpg

http://eli.mama.lt/uploads/arkliouodega6.jpg

Kliūdavo joms už tuos palaidus paleistuviškus plaukus ir arklio uodegas,mano Polėj būtų stipendiją nubraukę, gal net išmetę, jų Dailės Institute matyt tolerantiškiau žiūrėta, bet aplinkinių reakcija aiški - neigiama. Visur - gatvėje, autobuse, teatre net.

- Na, laikas kitam kokteiliui. Pats žodis žinot be abejo - pažodžiui- gaidžio uodega, atseit švelnus. Kruvinoji Merė- būtent toks. Pateikimas, tiesa, ne koks, bet skonis tikras, garantuoju - Henrikas susigrąžino vakaro vadžias. Paaiškėjo, kam pomidorų sultys! Negana to, sužinojau kaip skamba toji gaidžio uodega - cock tail, buvau tik žurnaluose skaitęs,lenkai manieringai jau tada nerašydavo užsienietiškų žodžių lenkiškai, niekad normaliai PEŽO, RENO ar konjak francuzki. Ir atvirkščiai - ne ROMA, o RZYM... Dabar ir paragausiu.

Henrikas tęsė toliau - ''Severnoje sijanije'' tai irgi kokteilis, Vakaruose daromas su džinu, brendžiu, tekila, tikroji pašvaistė vis tik su spiritu, kiek žinau.

- Tak točno, dokladyvaju - po vozmostnostjam lutše takoj čem nikakoj! - kariškai pasitempęs atraportavo Naglis.- Spirt tolko komandirskomu mladšemu sostavu, ja že - matros vtoroj statji dvaždy krasnoznamionogo Baltijskogo flota.

Kažkodėl tas komiškas raportas prajuokino vaikų stalą. Romo Rūta vis pašefuodavo juos, pasirodo, mergos iš savų lėšų po dvi porcijas ledų buvo jiems nupirkusios! Tai pamatęs Naglis iš savo kontradmirolienės atsargų atnešė ir saldainių, ir ne bet kokių, o dėžutę.

http://www.fkt.moost.ru/img/mshkvlesu004.jpg

https://img-fotki.yandex.ru/get/3013/51861956.3c/0_db8e1_c601fbcf_orig.jpg

Vyrams net nesiūlė, tik damoms, pradėjo nuo Henriko ponios, toji paėmė vieną, perlaužė pusiau Ritai, abi Rūtos irgi vieną pusiau - visos dar prisiminė savo skurdžią vaikystę.
Ciociai Onei neliko su kuo saldainį dalintis, gracingai suvalgė,tada atsikėlė ir gracingai iškrypavo. Po kiek laiko grįžo su dviem slojikais - mažesnį ant vaikų stalo, didesnį - trilitrinį - ant mūsų:

- Nagliuk, atidaryk mums, tai sultis obuolių, o vaikams - uogienę, lai su vandeniu pasidaro atsigėrimui...kad tik ne per saldžiai.

Rita, lyg panoms, lyg mums papasakojo, kad Šiškinas buvo laikomas tokiu teplioriumi, negana to, meškiukus ant jo nutapyto miško nutapė ne jis, o jo draugas.
Išsižioję klausėm - šitas paveikslas buvo tiražuojamas ne tik ant saldainių, daug kur kabėdavo ant sienos net pašto ženkle:

http://dic.academic.ru/pictures/wiki/files/83/Stamp_of_USSR_1266.jpg

Henrikas demonstravo kokteilių gamybos technologiją, sakė bus škotiška mūsų Kruvinoji Meri, lyg būtų su viskiu. Matyt, ne vien aš to viskio neragavęs, nematęs, tik skaitęs Džeko Londono apsakymuose, tad Henrikas aiškino - kaip samagonas viskis kartais būna. Na, varomas irgi iš grūdų, kaip šis- Bocmano mums paliktas, didokas toks butelis. Pilti reikia atsargiai, kad apačioje būtų pomidorų sultys, o viskis ar degtinė viršuje. Idealu, kai pipirai - tarp šių sluoksnių, tai - viršūnė.

http://www.cocktail-book.ru/content/upload/temp/coc74.jpg

Jo ponia smulkiai supjaustė kelis buterbrodus iš lėkštės stalo centre, jie ir taip maži buvo, tiesiog neišdrįsom jų liesti, kad ir kaip norėjosi:

- Paprastai kokteiliai geriami be užkandžio, betgi po ano- šiaurinio pašvaistinio geriau po kąsnelį užkąskim!:

http://vasabi.org/knigi/1/3/img962-kopija.jpg

Vaikai priprašė Naglio jūreiviškai pašokti, mes irgi, linksma visiems buvo, kai ir Romas visai puikiai prisijungė su abiem vaikėzais.
Net mažąsias mergytes pašokdinom, Katrė Jurgeliu vis norėjo būti, Morta gi - svajingus sūkinius demonstravo.

Apie vidunaktį atėjo Jonis vaikų, verksmas, neapsikentęs išėjo, grįžo su buteliu degtinės, gal net tos ''mūsų'', abu su Bronislovu galvom kraipė, kas per mada - gerą dalyką gadinti skiedžiant.

Kažkaip gavosi, kad ant suoliuko parūkyt išėję sėdėjome trise - Henrikas pypkę, jo ponia KIM kvapniąją ilgame kandiklyje, aš - banalią AURORĄ. Grožėjomės dangumi, Henrikas vėl rodė savo žinias.

http://alkas.lt/wp-content/uploads/2012/06/4-PAV-Siaurine-dangaus-puse-birzelio-vidurnakti.jpg

Po kiek laiko prie mūsų prisigretino Naglis ir netikėtai į mane kreipėsi pusiau rimtai:

- Salaga, o tu iš tikro studentas?
- Ne visai. Politechnikumo moksleivis, ketvirtakursis.
- O Politechnikume yra kas nors apie stakles mokoma.
- Be abejo, mechanikos skyrius yra. Staklių specialybės nėra, artimiausia - metalo apdirbimas pjovimu.
- Tad patark, ar verta ten stoti? Vidurinės nebaigiau, tik 10 klasių iki floto.
- Nežinau, jei po vidurinės - būtų du su puse metų, dabar gi - visi keturi. Mokslai kieti, tpač pirmais metais, iškrenta vos ne pusė įstojusių.
Čia netikėtai labai ryžtingai įsiterpė Henriko ponia:
- Tikrai neverta. Tikrai ne. Ir į KPI stoti nelabai patarčiau. Pats - labai komunikabilus, negi braižysi ar ceche visą dieną nuo ryto iki vakaro tas pats...

To žodžio gal nebūvom ir girdėję, bet iš tono supratom, tai neužgaulu, Henrikas lyg tol tylėjęs irgi įsiterpė:

- Pats tiesiog idealus snabžencas, bet jei nenori visą gyvenimą tik juo būt, gerai nusprendei - mokykis. Juk gali vidurinę baigti vakarinę, o tada gal į Vilnių, ten Universitete kažkokią materialinio tiekimo specialybę žada atidaryti. Pats tas, gausi techninius pagrindus, bet matematikos fizikos neužkankins. Juk trejetus iš jų turėjai?

- Tak točno! Jest - končit sredniuju, postupit v universitet na studiji snabženija ! - lyg ir juokais rimtas kalbas pavertė Naglis.

Gerokai po vidunakčio vaikai išsisiautė, Ciocia padėjo Joniui juos iškrapštyt namolio, vaikėzai pakluso tik Romui pažadėjus iš pat ryto patreniruoti juos.

Pavargę- antra naktis be miego- bandėm nepasiduoti. Kažkaip pasigrožėt dangum mažai laiko pasidarė, palapinėse smagiau, juolab tamsoj nesimato tų dėmėtų matrasų, be to pravertė komendantės išdėstyti adjalai, šiurkštūs, bet šilti, net po keturis kiekvienoj palapinėj.

Gerai vis tik, kad per vieną šokį Henriko ponia man ausin pašnibždėjo - nevėpsok, čiupk tą ilgaplaukę, kol dar nepačiupo jos apsukrusis matroskinas!

Dar geriau, kad to patarimo paklausiau.

Vasara! Dar tik auš pirmos vasaros dienos rytas! Visa vasara prieš akis dar, nors su vėtrom, bet vasara ! Vasaros vėtra!!!

https://www.youtube.com/watch?v=M5iDJHF_ldU

39800 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIII 1/2ž Negerai, oi, negerai,

kai ateina liūdna atsiskaitymo valanda.

Naglis ją pajuto pirmas. Iš pat ryto buvo kažkoks kitoks. Linksmas, bet dirbtinai. Mes irgi, ne visai išsimiegoję, ankstų rytą gulę ir ankstyvą pažadinti- padorumo dėlei jau saulei aukštai pakilus, paneles palydėję, buvom susirinkę savo kambarėlyje.

- Chebra, gausit man padėti. Neužilgo atvažiuos Svetlana Nikolajevna. Turėtų su savo dukromis, tada, gerai. Jei viena, gausit padėti. Na, pavaidinti prieš ją. Visi trys, bet ypač, tu, salaga, va, atseit man padedate mokslo šaknis karčias krimsti.

http://sheba.spb.ru/shkola/img/algebra-kiselev1938-2006-2.jpg

Vartau vadovėlį. Autorius žinomas,net viršelis toks pats- būtent iš Kiseliovo vadovėlių ir mes mokėmės. Aha, aštunta klasė, tai kaip mūsų devinta. Matyt, nes man jau neteko devintoje mokytis - pirmame kurse praėjom visos vidurinės kursą. Rusiški terminai kiek keistai skamba, betgi lygtys tos pačios. Уравнения 1-й степени с одним неизвестным, уравнение 2–й степени....

- Jei gali, išspręsk porą kontrolinių užduočių. Aš po to maždaug perrašysiu su klaidom, tu pataisysi, sudarysim vaizdą, kad dirbom rimtai...Beje, o kaip Henriko tėvavardis?

Geras klausimas. iš kur mums žinoti? Ne Rusija čia gi. Vartau vadovėlį, juo susidomėjo ir Tomas. Aš bandžiau susirasti tą lygtį su vienetu skaitiklyje ir iksu vardiklyje, kurią per stojamuosius sprendžiau per daug sudėtingai...
Tomas išaiškino, taigi 1/x tai atvirkščiai proporcingas, kam ten spręsti, apversk dešininę pusę ir atsakymas gatavas.
Iš tikro, taip paprasta, na, ne vien dėl to trejetą gavau.

Dar su Tomu pavarinėjom kelias lygtis, paprastas Tomui visai, man kiek sunkiau. Naglis, pro šalį bėgdamas:

- Salaga, nepamiršk vietos palikt man sprendimus įrašyti...

Buvau pamiršęs, teko dar pažaist... Naglis, bevaikydamas vaikų šutvę iš žaidimų aikštelės, vis skelbė- vaikai, jums liko valanda- kelis kart prisėdo. ne tam, kad kažką rimtai paspręstų - kad pakeistų rašiklio spalvą. Tiesą sakant, jų tik tik dvi, bet ir to pakako sudaryti vaizdui- tai ne pusvalandžio darbas. Nelabai aišku mums su Tomu buvo tas žaidimas... naivuoliams.

Paaiškėjo. Kai gal trečią kartą Naglis ''pasprendė'' lygtis. Kiek supratau, jam algebra, kaip man astronomija. Žinau, jog tokia yra. Žinau, kad įdomi. Tik tiek.
- O vis tik, koks Henriko tėvavardis, salaga, nesužinojei?

Aišku, kad ne. Vien todėl ir dėl to, kad ir nebandžiau. O ir kada tą galėjau padaryti?

- Sigizmundovič, Henrikas Sigizmundovič - tai Henrikas su pypkės dūmais apsireiškė. Savo stiliuje - rytiniu švarku, su skarele. Toks apsimiegojęs, ne, neapsimiegojęs, o neįprastu laiku atsikėlęs aristokratas. Apsimiegojęs, bet - nusiskutęs iki mėlynumo.- Mano antroji pusė - Audronė Vytovna.

Naglis neapasimetė, taigi - kontradmirolienei norįs tinkamai visus pristatyti, jums gal juokas, o man tai svarbu. Labai net svarbu.

- Nepergyvenk, Nagli, gėdos nepadarysim. O jūs nesišaipykit - sudraudė mus Henrikas - Rusai turi tėvavardžius. Tai net ne tradicija. Visi turi tėvus, išeitų, kad ir tėvavardžius. Deja, ne visi jais vadinami. Aiškių taisyklių kaip ir nėr. O būna, kad Vania, na Ivanas, taip ir baigia savo gyvenimą Vania, nors jis buvo Ivano ar Piotro sūnus.Ir pats net anūkų neretai turi.

Nustebinti tokios netikėtos pamokos, atviros pamokos, kas nebūdinga buvo lyg tol Henrikui, nutylom. Pačiu laiku.

Įvairuoja, kiek palinguodama volga, spindinti, tviskanti saulėje volga. Sustoja.

Čia Naglis kaip vijurkas apsisuka - prišoka prie volgos, atidaro galines dureles ir sustingsta iškilmingoj pozoj ''Ramiai''.
Pirmiausia pamatėm moteriškas suglaustas kojas, pro ilgą sijoną, batelius ant žemės. Henrikas gi žaibiškai ištiesė ranką, padėjo išlipti skrybėlėtajai damai, galantiškai nusilenkęs ranką jai pabučiavo. Mes lyg pagal komandą pašokom visi.

Tada atsidaro vairuotojo durelės, vairavo mergina trumpa suknele, vos ne tunika:

http://www.fonstola.ru/large/201310/126852.jpg

Naglis uždainuoja linksmą madingą dainelę - Marina, Marina, Marina, apsikabina gražiąją vairuotoją, jam ant kaklo pakimba pro kitas galines dureles iššokusi paauglė, klegesys, juokas,

https://www.youtube.com/watch?v=V9PdEOTvuSY

Henrikas viešnią sodina į mūsų garbingąjį fotelį, jo ponia gi ant stalo deda savo gražųjį padėklą. Jis kliūva - kažkodėl ant stalo atsidūrė Kiseliovo knyga su primargintu sąsiuviniu.

http://rinka.lt/media/17333752/conversions/big.jpg

https://www.europeana.eu/api/v2/thumbnail-by-url.json?size=w400&type=IMAGE&uri=http%3A%2F%2Fwww.limis.lt%2Flimisk-portlet%2Fexternal%2Fimage%2Fexhibit%2F210000002229701%2F210000002411451%3Fq%3Dlow

- Svetlana Nikolajevna, vam kofe, čai gruzinskij svežej zavarki? - mandagiai klausia - Ili cholodnogo boržomi?

Svetlana Nikolajevna pasirenka arbatą, (ir kada Henriko ponia suspėjo pasiruošti, o ir vardą/tėvavardį įsidėmėjusi?)

http://i.otzovik.com/2014/08/28/1274666/img/24376319.jpg

Dama lėtai pasikeičia akinius ir varto sąsiuvinį, belieka stebėtis, kaip toji plačiabrylė jai netrukdo:

- Pochvalno, pochvalno, Naglis, pochvalno- čto zanimaješsia, daže jesli tolko vid delaješ.

Naglis prisėda šalia, suokia, kaip iš natų - va, studentas kažkiek padeda, sunku man, visiškai užmiršau tą algebrą, Henrikas Sigizmundovičius patarė - baigti vidurinę mokyklą, po to stoti į vuz'ą, nesivargint su technikumu, va, studentas irgi sako- ten labai sunku, kaip vuz'e beveik, o Audronė Vytovna pataria stoti į Vilniaus universitetą, snabženije studijuoti.

- Vuz - eto pravilno, tolko tak- tai Marina kavos puodelį paėmusi įsiterpia į pokalbį, ir netikėtai žemaitiškai pridūria- susipažinkiet, moč galvoj, jog šis kloika kuisis tai jos žents bus. Su volga.

Tik tada pamatom- šalia vairuotojos gražiosios volgoj sėdėjo vaikinas akiniuotas. Jis iškilmingai prisistato kiekvienam:

- Vladimir Vasiljevič, možno prosto - Vlad.

Kelnės siauros, trumpokos- kad baltos kojinės matytųsi, margi marškiniai su palmėmis. ''Moskva eto bolšaja derevnia'' - mintyse išdidžiai įvertinu tą mandruolį, mes taip pasirėdę vaikščiojom Kaune prieš tris metus! Tom siaurom kelnėmis ir baltomis kojinėmis! Susilaikau neprisistatęs irgi tėvavardžiu. Vos.
Visiems jis kažkodėl nepatiko, Romas tą ir išreiškė:

- Romualdas Pranovič, možno prosto Romas.

Paauglė, pasičiupusi sąsiuvinį erzinasi dėl vuz'o.
ВУЗ rusiškai - visšeje učebnoje zavedenije. Aukštoji mokslo įstaiga, o tai - institutai, akademijos, universitetai, konservatorijos.
Kaune buvo trys institutai - KPI, KKI, KMI, dvi akademijos - žemės ūkio ir veterinarijos. Universitetas, Konservatorija - tik Vilniuje.

Naglis kažkodėl pasakoja anekdotą apie gruzino pasiteisinimą teisme dėl žmonos- ji pačiupo peilį, bėgo, krito ant jo, netyčia nusidūrė- ''i eto povtorialas sem raz!!!''

Prisistato mūsų panos, kartu su Tomu, apkrautu kaip kupranugaris. O ir jos apsikrovusios, mums su Romu tik atsiprašinėt belieka. Molbertai, planšetai, kuprinės. Dar sietka su trimis batonais ir dviem kefyro buteliais.

Naglis iš volgos bagažinės ištraukia lagaminą, matyt, to maskviečio, lydi savo kompaniją į komunizmo palapinę, grįžta, prabėgdamas įbruka man penkis rublius - gražinsit Kaune, daugiau Marina neturėjo, iš bado gi numirtumėt iki vakaro!

- Romualdas Pranovič, va žiūrėk, ką davė Naglis Naglevič, tiksliau - Marina Nikolajevna.

- Ne Marina Nikolajevna, o Marina Ivanovna. Jūs, litovcai, amžinai maišote,
prie to jau įpratom Kaune. Beveik. Šiaip sumaišyti tėvavardį, tai įžeidimas, jei gerai nežinot, geriau kaip nors kitaip kreipkitės, nors ''tovarišč'' jūs irgi nemėgstat - tai Marina prisigretino, visai gražiai lietuviškai išmokusi, akcentas yra, bet labai gerai kalba ji, juokingai fain taip kartais sužemaičiuodama:

- Gerai jūs čia gyvenot. Naglis, žalties etokij, lapšu na uši vešajet apie jaščiką, kur az 7 raz upal! Chebra, va, jums dar 5 - ledams, visai kompanijai, mama nori visus pavaišinti,jei kas liks, batonams. Gal palydėtumėt mano sestrionką iki parduotuvės, ji ten kažko užsimanė, tad - Romualdas Pranovič, gal padėtumėt.

Fainuolė Marina! Labai nenorėjau vienas parduotuvėje sukt galvą, ką nupirkt, kad paskui nelazdavotų chebra. Fainuolis ir Romas - atkiša parankę panelytei įsikabinti:

- Kak vas velyčiat, madmuazel?
- Larisa ja, možno Lara.
- Značit, Larisočka Ivanovna.
- Ir studentui nekenktų pasivaikščioti - paspiria mane Romo Rūta.

Einam trise, Lara vis kažko klausinėja, tiesiog taip, pokalbiui palaikyti čiauška- ar jūra šilta, o mariose ar gilu, kol galų gale sako:

- A čto značit po litovski etot ''kuisis klojika''?

Čia tai bent! Atmintis panelytės oho, įsidėmėjo! Romas tyli, kaip ir aš, na, kaip čia atsakyti, tiesą sakant, aš nelabai ir žinau žemaičių kalbos.

- Eto čto, rugatelstva? Neliubit Marina etogo synka generalsko/maršalskogo, večno jego vysmiejivaet, no tot, kad osiol etakij...Kaziol!

- Značyt liubit. Kuisis eto - komar, a klojika - nu, kak eto skazat, neznaju daže, obydnoje slovečko takoje...

- Romualdas Pranovič, ja nieskažu nikomu, nebojtes...

- Nu primierno - nedotiopa, durak etakij. Ja - Romas. Pošutil s etim otčestvom...

- Romualdas, a pravda, čto litovcy nieliubiat ruskich?

Naivi toji mergička, ar ką? Aišku, nemylim. Įdomu, kaip Romas išsisuks, negi trelins apie tautų draugystę? Ar aplamai nutylės? Ar žydiškai- klausimu į klausimą? Taip ir darau:

- A ruskije liubiat litovcev?

Pataikiau! Į dešimtuką! Romas man mirktelėjo, varyk, atseit toliau tu.

- Neznaju. Nikogda ob etom nedomula. No ja - neliubliu! - karštai, kategoriškai ir nuoširdžiai rėžia mergiotė ir dar paaiškina - očen trudnyj jazyk vaš litovskij.

Abu žvengiam, taigi ir mes nemylim ... gramatikos.Ypač rusų gramatikos. Tada skambiai juokiasi jau panelytė.
Kai prie ledų pardavėjos- jau laukan išstumtas vežimėlis - skaičiuojame, kiek tų ledų pirkti, mažiausia 20 porcijų, o tai trys rubliai, liks septyni.

http://cdn.fishki.net/upload/post/201509/23/1672683/928394400b0af16d78e316c74b3f034a.jpg

- Ne septyni, tik keturi. Reikia panoms ant traukinio bilietų trajaką palikti, atvažiuosim vėlai vakare, o joms gi į Vilnių dar - dėsto Romas, sutinku su juo.

- Mnie ledų za vsie, daug, daug ledų, va, za trajaką šitą - nustebina mus mergiotė, iš savo mažo rankinuko išsitraukusi sietką ir išganingą banknotą, žalią tokį, kaip dolerį:

http://www.ekomissionka.rv.ua/content/2015/20150919/u245028/images/201509/f20150919213841-3rubl.jpg

- Ot imieni vsech alfonsov strany - mersi - bravūriškai pajuokauja Romas- my vynuždenu postupit imenno kak Alfonsy.

- Prolétaires de tous les pays unissent! - pajuokauja ir mergiotė. Nors prancūzų nesimokiau, supratau, kad tai apie visų šalių proletarus. Romas man jau aiškiai susako - pirk pusantro kilogramo daktariškos, tris kepaliukus juodos duonos po 14 kapeikų ir tris butelius mineralinio, ne boržomio, pigesnio. Viskam - 7 rubliai.

- Na, jau, ne, Romai, nepaliksiu tavęs su ja, mane Rūta tavoji primuš. Bijau jos! Eik tu į parduotuvę! Su tokia gražute panele, kaip saldainukas ji ir tave- vieną!

Panelytė žybteli visai moteriškai akimis, šypsosi man, reiškia, supranta, Romas nepasiduoda - tai tu galvą panelei susuksi, ką sakysiu Marinai Ivanovnai- erzinamės, matom - pro mus pravažiuoja didžiulis autobusas, dar mažai matytas LAZas, užrašą ant priekio vos spėjam perskaityti DZERŽINSKIO v. STAKLIŲ GAMYKLA.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/f/f4/Stamps_of_Ukraine%2C_2015-47.jpg

Varom visa kompanija į parduotuvę, Romas gerai buvo maždaug paskaičiavęs, išėjo net keturi mineralinio buteliai. O daktariškos celi du kilai.
Pakeliui jis kažkodėl jau visai rimtai sako- my nie lubiem enkevedistov.

- Kakoje sovpadenije! - i my! No pri Vladimire ob etom negovorite, on seksot!

- Kto? - abu sustojam kaip įbesti - kto on?!

- Seksot! Eto točno!!! Sektretnyj sotrudnik, nu- osviedomitel, stukač - panelė visai nesupranta, ko mes žvengiam abu už pilvų susiėmę, nebuvom tokio žodžio girdėję.
''Stukač'' žodį naudojom, žodį ''seksas'' irgi žinojom, nors apie tai niekur nebuvo nei kalbama, nei rašoma. Tik tarptautinių žodžių žodyne ar enciklopedijoje. Bet seksot?!

Atėję radom visišką ermyderį. Ciocia Onė komanduoja, kas į kurią palapinę pagal sąrašą, vaikai, nematyti- atvažiavėliai poilsiautojai- apspitę mūsų žaidimų aikštelę, laipioja, karstosi, supasi, pešasi, verkia.

Mūsiškiai stovi nuošalyje nuvaryti, liūdni, bet neverkia, net strazdanė Kotryna.
Komendantė aprėkia ir mus - taigi, kada ponaičiai atlaisvinsite kambarį?!
Kiek tos mūsų mantos, viens du ir laisva. Dar netgi pašluojam, grindys vakar išplautos.
Tuoj eisim į autobusą, dedam savo mantą šalia suoliuko. Kažko sutrikęs pypkę užgesusią čiulpia Henrikas, jie jau savo mantą irgi pasidėję.

Lara į didoką bliūdą sudeda ledus, jie jau aptirpę, ateina Svetlana Nikolajevna, kviečia vaišintis, pirmiausia šūkteli ''mūsiškiams'' vaikams, matyt Henriko ponia ar Naglis nušvietė... Tie nedrąsiai prieina vaišinasi, čia pribėga kažkoks ''svetimas'' įžūlus vaikėzas penkiametis čiumpa irgi, po jo - kiti.
Mums belieka tik juoktis, taigi, panos, čiupkit, nes ir jums tuoj neliks.

Svetlana Nikolajevna juokiasi, skambiai kaip jos Lara ir irgi gėrisi, kaip mūsų Kotryna laižo ledą net užsimerkusi.

Čia pradeda pypsinti autobuso vairuotojas. Romas paaiškino - jis dar vež vaikus į pionierių stovyklą, bei poilsiautojus Nidon. Staklių gamykla!

Jei lig tol buvo ermyderis, tai prasideda nenusakomas ermyderis - vaikai verkia, net kai jiems leido ledus baigti, nenori į autobusą iš šitokios žaidimų aikštelės...

Ilga, pasirodo, ir ši - paskutinė diena Juodkrantėje.

40084 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIII 2/2ž. Negerai, oi, negerai, kai diena paskutinė.

Autobuso vairuotojui irgi reikia pailsėti, jis mūsų užsuks iš Nidos tik vakare- apie devintą ,tada į Kauno slauną miestą.

Pirmoji vasaros diena tikrai vasariška! Karšta, nėr ko čia trainiotis, galime pliaže pasivoliot. O ir palapinių miestelis baigia ištuštėti...

Tik va, kur daiktus sudėti? Mūsų kambarėliai jau užimti, palapinės irgi visos berods, o tų daiktų mūsų nemaža krūva. Molbertai, jų štatyvai, planšetai... keli lagaminai paprasti, rudi, masinės gamybos, tie mažesni -''sportiniai'', nukelti nuo spintų dar beatresolinių:

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_420230945/antikvarinis-lagaminas.jpg

keli mandresni, kuprinės, sportinės tašės - margumynas tikras, aišku išsiskiria Henriko - etiketėmis nuklijuotas, senas, nutrintas, tikros odos, su varinėmis spynelėmis, toks aristokratiškas šalia tų rudų antresolinių nabagų:

https://thumbs.dreamstime.com/x/vieille-valise-en-cuir-64599230.jpg

https://thumbs.dreamstime.com/x/stara-skrzana-walizka-13640.jpg

Etiketės - prieškarinės gal, tada buvo mada jomis lagaminą apklijuoti. Tai darydavo viešbučiai, laivų kompanijos, aviacijos bendrovės.

Dar - keli mandresni kiek, dailininkių

http://wynalazki.andrej.edu.pl/images/duze2/walizka.jpg

Henrikas iš rankų nepaleido tokio mažo, kaip ir mano, ''sportinio'' rudo lagaminuko. Jame, kaip supratau - tosios vertingosios dovanos - albumai ir plokštelės.
- Jūs eikit, aš pabūsiu čia, anglų pazubrinsiu...apsileidimas - didelė nuodėmė, reikia pasispausti.

Kaipgis, kaipgis, taigis - nereikia būt tokiu galantišku moterims, kurios tą vertina ir ... naudojasi:

- Henrik Sigizmundovič, kak chorošo, my tože sobralis k moriu - tai Svetlana Nikolajevna visa didybe ir grožiu pasireiškė. Po skėčiu nuo saulės, tokiu senovišku, mediniu, mačiau panašius pas ypač turtingas ponias vaikystėje. Ar kinuose. Kai jau pliaže nusiėmė chalatą ir jau kitą plačiabrylę skrybėlę užsidėjo eksadmirolienė- vaizdas maždaug toks:

http://cdn.fishki.net/upload/post/201407/27/1288429/2f5b2f2781904501f6b519df7e68f3cf.jpg

Bikini - šį žodį, nors visai naują, žinojau. Na, to bikinio apatinė dalis įvairi, net labai įvairi gali būti, dabar tai jau tvirtai žinom, tada nelabai gal:
********************

Abi jos dukros jau pasiruošusios - irgi su skrybėlaitėmis, viena ilgu, kita trumpu chalatėliu, o maskvietis trumpomis kelnėmis ir mandrom, nematytomis šliopkėmis - basanožkėmis, nūnai basutėmis pavadintomis:

http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/0/4/4/7858440.jpg

Marga mūsų kompanija jau pajudėjusi, man teko savo mantą iškraut į nepamainomą sietką, ją prie tašės pririšti, o į mano sportiškąjį rudą lagaminėlį visas maisto atsargas su pasiskolinta iš virtuvės pjaustymo lentele bei peiliu susikrauti. Tilpo šiaip taip, keliu paspaudus- Romas su Tomu pasistengė.
Prieš tai išsišaipę iš lagaminėlio vidun priklijuotų manųjų spalvotų merginų ir automobilių foto.

http://www.fiskens.com/images/stock/10463_img_0195.jpg

http://www.fantasyjunction.com/img/cars/xlarge/62091.jpg

O visai be reikalo - tai BB, CC ir angliški jaguarai. Tik pačiam kamputyje amerikoniški autolaivai:

http://paintref.com/mopar/brochure/1960plymouth_15.jpg

http://momentcar.com/images/plymouth-savoy-1960-3.jpg

https://assets.hemmings.com/uimage/58001604-170-0@2x.jpg?rev=1

Nelabai piktai jie šaipėsi, ne taip, kaip Treneris - kam tos gražuolės, geriau įsiklijuokit sportininkų foto! Onanizmas kažkoks- grubiai- kaip niekad užbaigė Kontvainis - bus dar tų mergų, BB ir CC, tik ne GG!

https://media.gettyimages.com/photos/brigitte-bardot-french-actress-1963-in-rome-italy-picture-id130982974?s=612x612

https://www.irishtimes.com/polopoly_fs/1.2536996.1455642245!/image/image.jpg_gen/derivatives/box_620_330/image.jpg

https://images-na.ssl-images-amazon.com/images/I/91Pjqepu6oL._SY445_.jpg

Kurso Vadovas tik galvą pakraipė amerikonišką auto pamatęs ir pridūrė - anglų automobiliai neprilygstami! O moterys - ypač merginos - visada gražios!

Tempiau surūgęs tą čemodanėlį, sunkokas - du kilai dešros ir tiek pat mineralinio, duona, lentelė, peilis - vos ne pusė pūdo. Labai keista, tiesiog neįtikėtina- lygiai tokį patį nešėsi ir tasai maskvietis! Matyt, irgi sunkoką, dažnokai rankas keisdavosi.

Tuom labai nustebo Romas mane pasivijęs - jis pristatė abu vaikėzus akylai saugoti mūsų daiktų- ''pažadėjau butelius tuščius jiems atiduoti''.

Nereikėjo ir to - jis jiems autoritetas, jo patreniruoti vaikėzai jau beveik salto padaro nuo žemės, eitų už Romą ugnin ir vandenin!

- Beje, o Svetlana Nikolajevna netikra rusė. Pastebėjot, sako ne Genrikas, o Henrikas, na, ne Gitleris, kaip kad rusai - Romo Rūta lyg mums, lyg sau mintijo. - Ir toji jų bobutė įtartina, na, kur autobusu atvažiavo...

Pliaže žmonių daugiau nei lyg tol, o tai reiškia- pliažas beveik tuščias. Išsidėstėm lyg kartu, lyg atskirai, keliomis kompanijomis. Girdim- muzika!
Tranzistoriniai radijo imtuvai dar buvo retenybė, ne tik kad brangūs, labai net brangūs, kad tik tik pradėta jų gamyba, o tai reiškia - deficitas, ne įprastas '' laikinas sunkumas'', o super deficitas.
Tik po keletos metų pliažuose atsirado spidolo antenų "miškas".

Latviškos SPIDOLA vertinamos ypač gerai, ne tik dėl kainos - 92 rubliai- su būgniniu bangų perjungėju.

http://www.abetterpage.com/wt/photos/Spidola640x502.jpg

O čia matom - kažkokį naują radijo aparatą tasai kiek atokiau nuo saviškių įsikūręs maskvietis išsitraukė iš savojo čemodanėlio ir ant jo pasistatė:

http://www.rw6ase.narod.ru/00/rp_p2/wef_tranzistor10_1.jpg

Gerai ima, prie jūros aplamai net tolimiausios stotys girdisi, o LATO Z RADIEM tiesiog, kaip Vilniaus radijas. Po pirmų akordų tiesiog prišokau prie maskviečio - po gromče, požaluista!!!

https://www.youtube.com/watch?v=wTjLZwpmufw

Buvau tą Niemeno dainą kelis kart girdėjęs, kažkiek apie jį žurnaluose skaitęs, dainos žodžius net kelis įsidėmėjęs.

DZIWNY JEST TEN SWIAT
KEISTAS YRA ŠIS PASAULIS ! .

Keistas, neįprastas ir balsas, ekspresyvus iki maksimumo, keisti žodžiai... visi klausėsi susidomėję.
Henrikas, dainai pasibaigus, patvirtino mano teiginį - Česlovas Niemenas tikrai iš Lietuvos, gimęs Druskininkuose, užtat ir pasivadino taip - nuo Nemuno.

- Tai - protest song- protesto daina, Vakaruose jos plinta.Ne tik mada tai. Rokas - įsiterpė Henriko ponia - Ne rokenrolas, o rokas! Lenkijoj daug big bito grupių, na, o šitas tikrai išsiskiria. Ir jo daina, matyt, taps standartu - taip Vakaruose vadinamos dainos, išsilaikančios virš dešimties metų.

Dar kažką plepėjom, girdim - vėl ši daina! Negali būti - taip dažnai dainos per radiją nekartojamos, bet kai neužilgo išgirdom trečią kartą, vėl ne iš pat pradžių, be tos vargonėlių įžangos... maskvietį apspitom vyrija visa.

Pasirodo, čemodanėlyje, po frotiniu rankšluosčiu - magnetofonas! Mažytis, juodas, blizgantis, laidai, mikrofonas labai geras, neįtikėtinai geras, dar nedidelės ausinės.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/a9/Philips_EL3302.jpg

Čia tai bent- PHILIPS!!! Olandų firma. Namie turėjom sugedusį, seną, dar prieškarinį radijo aparatą TELEFUNKEN, vokišką, Tėvas vis guodėsi- kodėl tada nenusipirkau Filipso brangesnio dvigubai...

Maskvietis aiškiai patenkintas tokiu mūsų dėmesiu, paaiškino - eto kasetnyj, služebnij, odolžil na otpusk, izučiaju vietnamskij jazyk. Pesnia chorošaja, daže očen chorošaja!

Neleisdamas rankomis mums liesti, aprodė magnetofoną. Man kasetės aplamai nežinomas dalykas, Romui gal irgi, ko nepasakysi apie Tomą.
Jis mums vos ne paskaitą išklojo, kuo tai geriau už įprastas juostas, kad vyksta kova, koks kasetės tipas taps standartu, dar kažką apie japonus ir panašių dalykų. Matyt, neblogai išmanė, maskvietis nenoriai, bet leido ne tik SPIDOLĄ jam pačiupinėti.

Ant magnetofono iš tikro buvo inventorinis numeris, ne prikaltas, kaip įprasta, ir neužklijuotas - išdegintas ant plastmasės. Su kažkokiom mįslingo NII - naučno isledovatelskij institut - mokslinio tyrimo instituto aliuminine lentele.

https://img-fotki.yandex.ru/get/66958/157764198.54/0_ed15f_ea22ba77_XL

Buvau matęs panašius aliuminijaus numeriukus Polėj, prikaltus net prie baldų, tiesa, visada nematomoje vietoje. Tos kasmetinės turto inventorizacijos - privalomas dalykas, vėliau ne kartą teko dalyvauti specialiai kiekvienam atvejui sudaromose komisijose, nesvarbu kokios įmonės darbe.

Henrikas priėjęs irgi gyrė SPIDOLĄ, taigi, čia eksportinis, eksperimentinis gal variantas, trumposios bangos nuo 19 - vietoj 75, taip Kaune vienas meistras perdirbinėja už 25 rublius. Labai gerai kitose diapazonuose glušinamas stotis ima, nes 19 metrų kažkodėl neglušina.

- Eto specialnja razrabotka, pochožije budete ich proizvodit na konvejere tolko v sleduješčem godu - jau visai išdidžiai pareiškė maskvietis, net leido bangas pajunginėti Henrikui. Romas gi vis bandė užminti ant kojos Henrikui, merkė akį- atseit, per daug nešnekėkit.

- Nu, Vovka, daješ, kag vsegda! Suvoroviec, geografiji neprochodil? Spidoly delaet Ryga, a my v Litvie že, ne v Latvii - skambiai juokdamasi sudirbo maskvietį Larisa. Ji atbėgo nuo jūros pusės, matėm - bandė pasikalbėti su pasieniečiais, lėtai su vilkšuniu einančiais į savo zastavą.

Karšta, o kareivukai žaliakepuriai kerziniais batais, pilna forma su šautuvais, kiek atsilikęs - ne pagal statutą beveik vilkosi vyresnysis.

http://weapons-world.ru/books/item/f00/s00/z0000010/pic/000093.jpg

Tuomet net rankovių atsiraitoti ''prie žmonių'' neleisdavo jiems - viskas turi būti tvarkingai, visos sagos užsegiotos ir nušveistos iki blizgesio, kaip ir sagtis.

http://www.bagnet.org/storage/22/21/22/26/729_486_560d8a875e1d1.jpg

Gal ir jų zastavoj, už vartų su privaloma raudona žvaigžde.

http://photos.wikimapia.org/p/00/03/42/23/71_big.jpg

Mažoji Lora Ivanovna matyt tikrai nemėgo kandidato į švogerius, vėl įgėlė, pagarbiai kreipdamasi, bet ne į jį:

- Romualdas Pranovič, a pravda, čto litovcy nie liubiat soldatov? Mnie pograničnik skazal, on tože piteriec, služit zdes vtoroj god, a ja pervaja devuška, kotoraja s nim zagovorila.

Romas pasimetė. Henrikas gi, taip ir nesupratęs, ko jam merkėm akį, atseit prie to maskviečio per daug atvirauti nevalia, ''pagelbėjo'':

- Da, neliubiat - pamatęs mūsų grimasas greit susigaudė - Nu, nepriniato u nas, kak i u vas, čto molodyje, krasivyje barišni pervimi zagovarivajut s vrozlymi mužčinami, tem boleje s vojennymi, i tem boleje s soldatami.

Padėtį netikėtai išgelbėjo Tomas - besukiodamas SPIDOLĄ užšoko ant itališkos dainos, va, tavo dainuška, klausyk!

https://www.youtube.com/watch?v=pDSVsp7YTJ4

Man, vėl kaip peilis, tiesiai širdyn, kur ten peilis! Tarka skaudžiai draskanti žaizdą... žinojau, net kelis kart girdėjęs tą perdėtai jausmingai verksmingai tęsiamą aaaaa, tada juokinga buvo... Tada !

Šokau į jūrą- vanduo šaltas gal 15 laipsnių, nemėgau tokiame maudytis, bet šį kart buvau pirmas iš visos margos mūsų kompanijos!

Spygaudamos ir panos šoko jūron, jomis pasiekė vyrija. Vanduo kažkodėl buvo šaltesnis nei ankstesnėmis dienomis, teisingai sakė Naglis - pūčia suominis. Irgi pasispygaudamos puolė ir abi rusaitės.

Kai grįžom sušalę senoji gvardija pademonstravo klasę - Henrikas su Svetlana Nikolajevna lėtai, vos ne iškilmingai įžengė į jūrą, po kelis kart murktelėjo, nesušlapindami galvos ir net plačiabrylės! Ir skėčio, kurį galantiškai laikė Henrikas!

Mums vyrams, kas - visi vienodais ''trikampiais'', ir vienodais trusikais, šlapius nusiimti ir likti sausais jokių problemų. Jokių madingų - visi vienodi.

https://static.wixstatic.com/media/7beb7c_e47541c2b696493e8b33a8ae20227ea9~mv2.jpg/v1/fill/w_399,h_324,al_c,q_80,usm_0.66_1.00_0.01/7beb7c_e47541c2b696493e8b33a8ae20227ea9~mv2.webp

Tiesą sakant, triusikus turėjau savo mandrus, sportinius- blizgančius iš atlaso, žalgirietiškus, taigi, žalius, su lampasais, net Romas su Tomu su pavydu įvertino.

Panelėms sudėtingiau. Persirengimo būdelių dar nėr, tad viena kitą dangstė, mes pabrėžtinai nežiūrėjom jų pusėn, Vaizdavom. Visi, tik ne maskvietis. Tas atsikėlė, beveik jau jūroje nusimetė didžiulį savo rankšluostį, šoko bėgti tolyn, nėrė ir pavarė krauliu, po to grįžo atgal jau peteliške:

http://c8.alamy.com/comp/AF7AYE/man-swimming-butterfly-stroke-in-calm-blue-sea-water-AF7AYE.jpg

Mes, vyrija, aišku- nudavėm nematą...

- Moržy! Pora obiedatj! - tai Naglis kakarynę savo laido, kviečia pietų eiti.
Rusaitės su Svetlana Nikolajevna nuoširdžiai ragina ir mus eiti, mes - jaunimas po ilgų ginčų išsisukam - turim šio to, užteks, laiko gaila vaikščioti ir t.t. ir t.p.
Nugali pagaliau mūsų tikrai neatremiamas argumentas - taigi, mums paskutinė diena prie jūros...

Henriką vis tik išsiunčiam, tas nelabai ir priešinasi, Jo ponia lieka.
Greit merginos mus mandagiai pavaro, nori "pasipliažinti laisviau", su bikiniais be viršutinės dalies ,,,
Toples kaip dabar sakytų, tada to žodžio gal ir nebuvo. Bent jau mums.

Mes tiesiog snūstelėjom, nedaug tik 120 minučių anot Naglio.

Aštuntą vakaro pliažas uždaromas, po to užariama (užakėjama?) pagraničnikų juosta ... Pasienis.

Stovykloje, pagal rusų paprotį prieš kelionę turėjome pasėdėti. Va, čia ir teko pasivaišinti tos paslaptingosios Elzos Karlovnos, neįtikėtinai žvitrios senutės bandelėmis.
Visos mūsų dalininkės vis prašė jos nors minutę ramiau pasėdėti, kad galėtų paeskizuoti, toji sutiko tik Loros vainiku vainikuota:

http://images.fineartamerica.com/images-medium-large-5/elderly-marshallese-woman-lew-davis.jpg

Punktualiai devintą atvažiavo autobusas, žaibiškai apsisukom, nes leidimas ir keltas 22.00 pagal spec. užsakymą.

Kelionė neprailgo, Kauno gelžkelio stotyje atsiradom jau po vidurnakčio, pirmas dizelis į Vilnių 5.30, Henrikas leido darban prisistatyti tik po pietų.

Milicininkai tik kelis kartus kiek sudraudė mūsų besikvatojančią kompaniją, niekaip negalėjo patikėti, kad blaivūs mes.
O mes iš tikro buvom tokie. Ir nebūtinai dėl to, kad bepinigiai.

Nors ne visai- Romo Rūta, nupirkusi bilietus, sušelpė kiekvieną po 20 kapeikų - kad kiekvienam išėjo po 5 autobuso ar troleibuso (pasirinktinai) talonus.

89791 cdn

Juozax

naujokas
naujokas portretas
Offline
Last seen: prieš 19 valandų 54 minutės
Joined: 2011-03-18 20:27

Vel pradejai gert?

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Nea. Nes, ačiūDie, nebuvau ir nustojęs.
Dėl kvapo dažniausia, bu durnumo pakanka. IMPERIAL XII.
Kuprotą pats žinai kas išlygina.
Tai liečia ir Tamstą , nu, nesikeiti nors tu ką.
Net malonu, kai rimtai pagalvoji.

Juozax

naujokas
naujokas portretas
Offline
Last seen: prieš 19 valandų 54 minutės
Joined: 2011-03-18 20:27

:) nu supratau :)

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Negerai, oi negerai, kai moksleivis balvonas, paveda visus

Pasakiška savaitė baigėsi.
Prasidėjo nemalonumai.

Namie gavau pylos, kodėl pranešiau, kad vėluosiu tik, o naktį kur buvau?!
Kai komandiruotė netikėtai prasitęsė iš Juodkrantės pašto buvau išsiuntęs Mamai paprastą telegramą, kad grįšiu pirmadienį vėlai vakare.

Politechnikume mano mylimas ir mane ypač mylintis dėstytuvas B. - priešdiplominės praktikos vadovas- pareiškė, kad už ataskaitos nepateikimą būsiu neprileistas prie diplominio projekto ruošimo. O tai reiškia kaip ir pašalinimą - nieko, atitarnausi kariuomenėj ir po poros metų, o gal trijų, sportinykus/saviveiklinykus ypač vertina morflote - piktai bambėjo B.
Net šypseną išspaudė, o tai tikrai nieko gero. Dar neriman įvarė ypač dygli jo pastaba apie PSPI, kuris "tik naujuoju savo pastatu užsiima, ne specialistais, jų ugdymu, o per praktikantus verčia vos ne zimagorų darbus dirbti, nesulyginsi su MSPI"...

MSPI - Miestų statybos projektavimo institutas , tiksliau to instituto Kauno filialas. Vilniuje MSPI buvo prieš kelis metus pasistatęs labai modernų, santūrios, vykusios architektūros pastatą ;

http://archiforma.lt/wp-content/uploads/2014/10/1-Chlomauskas-MSPI-Vilnius.jpg

PSPI - Pramoninės statybos projektavimo institutas atvirkščiai - pats turėjo Vilniaus filialą, ir dėstytojo B. priekaištavimo metu tik baiginėjo savo naująjį pastatą Kaune.

Liežuvis didžiausias priešas- dėstytojui B. teisindamasis dėl vėlavimo užsiminiau apie komandiruotę Juodrantėn, jo akys net ant kaktos iššoko, greit ištardė, ką veikiau ten KONKREČIAI, teko papasakoti, maniau įrodžiau , kad "ne su mergas pliaže ganiau", ir kad ne vien "su lopeta".
Maniau įrodęs. Įrodęs. Kurgi ne. Bet - vėl velnias mane už liežuvio patempė - leptelėjau apie tuos MSPI/PSPI pastatus abiejų institutų konkurencijos dėl prestižo šviesoje.

Taigi, taigi, kaipgis ans visada chitriausias - maždaug taip baigė mano audIenciją dėstytojas B. - Tamsta esi laisvas.

Grįžau į darbą su nelabai linksmom mintim ir mina. Panašu, kad bus liūdni popieriai mano. Dėstytuvas šitas nors ir eilinis - ne skyriaus (fakulteto) vedėjas, net ne laboratorijos vadas, net ne vadų pavaduotojas, tiesiog eilinis buldozeris toks. Ne visai eilinis vis tik, tikras buldozeris, su niekuom nesiskaitąs, savo nuomonę, visada kategorišką, turįs, kaip ir mūsų kurso Vadovas nepartinis. Visai netoli Polės pasistatęs didoką namą, senovišką tokią žemaitišką trobą iš silikatinių plytų, netinkuotomis sienomis- visai nederančia Žaliakalnio smetoniškų kotedžų judend/ .........stiliui. Matėm, kaip nuosekliai iš ąžuolo lentų pats vakarais stalių dirbtuvėse gaminasi didžiulę trijų durų spintą. Buldozeris.

Skyriun, mūsų ovaliniam bobinčiun, darbo dienos pabaigoj užėjo Henrikas.
Specialiai pas mane! Kas savo ruožtu sensacija. Kita sensacija anot kolegių- pajuodęs kažkoks, nors iki mėlynumo nusiskutęs, išprosytom kelnėm, baltais, tiesiog švytinčiais marškinėliais trumpomis rankovėmis, savaime aišku su šlypsu vasariniu, paryškinančiu gerą, tiesiog idealų Henriko įdegį...
Tas laistytuvas nuo žodžio paleistuvis Henrikas jaunavedys, ožys senas, koks pajuodęs- kudakavo bobinčius.

Henrikas gi perdavė linkėjimų nuo savo ponios, ji klausia atseit, kaip aš jaučiuosi. Konstruktorė Irena jau irgi buvo klausiusi, kažką nerišliai apie Rūtą ar žinau... Aš, tik grįžęs iš Polės (irgi pajuodęs) tik linktelėjau, išsišiepiau net, pratylėjau, valdžiausi, vaidinau...

Pasirodo, buhalterijoj kilo sąmyšis dėl tų kelių elektros stulpų, panaudotų "ne pagal paskirtį", medžiagos gautos, o pagal projektą nenurašytos. Nenurašytos todėl, kad nėra projekto. Taigi, socialistinio turto grobstymas!
Matyt, Henrikas iš tikro turėjo buhalterijoje nedraugų. Kaip vėliau man paaiškino - vieną, bet tikrą nedraugę.

Jis pajungė Tomą su Romu, tie žaibiškai padarė projektą - VAIKŲ ŽAIDIMO AIKŠTELĖ - pilną su gal tuzinu brėžinių, sąmata, medžiagų sunaudojimo lentelėmis. Ant projekto visų lapų štampų mirgėjo ir mano - statybos techniko pavardė, taigi Henrikas atnešė projektą ir man pasirašyti.

Dar, jau kitą dieną - ATLIKTŲ DARBŲ PRIĖMIMO AKTĄ. Tada paaiškėjo, jog reiks ir subrangovo/rangovo parašų. Vienžo, košę toji Henriko nuvilta buhalterijos senmergė užvirė gerą. Gal savaitę srėbėm ją - iš kur kiek vinių, , lentų, metizų (metalo kampuočių, vamzdžių, varžtų, sankabų, vielos d=6) stalams, suolams, sūpuoklėms. turnikams. Viską teko sudokumentuoti aktais.

Kai tas viskas buvo padaryta ir apiformintą iki smulkiausio cvieko ( net stalius Bronislovas pasirašinėjo!), iš trumpų atostogų, joms dar nesibaigus grįžo instituto direktorius, dėl naujųjų rūmų statybos pagalbos kažkokios prašė "mūsų Juodrantės poilsio partnerių - Dzeržinskio staklių gamyklos" Bobinčiaus damos iš sekretorės sužinojo, kad anas "direktorius mūsų direktoriui " ne tik pagyrė, bet ir padėkojo už "tą nuostabią suomišką vaikų žaidimo aikštelę". "Mūsų direktorius, nors nelabai suprato, apie ką anas direktorius kalbėjo, tuom pasinaudojo ir gavo ne tik kelias bačkas dažų, bet ir kažkokį ZAKą ar ZILą"

Skyriaus vyrija pasišaipė, kad tai ne kažkoks ZAKas, o SAKas - na elektros generatorius suvirininimo darbams.

Nuostabi, pasirodo, tą mūsų triskart prakeikta aikštelė! Kai Henrikas (užsispyręs kaip senas ožys, anot bobinčiaus damų) gavo premiją "už parodytą iniciatyvą" ir vis tik ir vistiek pridavė aikštelės projektą pagal visus GOSTųir SNiTų reikalavimus.

Tiesą sakant, premijas gavom visi jo komandos nariai, taigi ir aš. Tik jas turėjom grąžint patyliukais. Į "specialųjį instituto fondą". Tai sovietmečiu buvo nusistovėjusi praktika - tik tokiu būdu vadai sudarydavo grynų, neapskaitomų pinigų fondą - juokingus kelis šimtus ar net tik kelias dešimtis rublių.

Sąžiningai buvo apskaičiuojama, kiek nuo tų premijų nuskaityta mokesčių, tiksliai iki kapeikos- net profsąjungos ar komjaunimo. Mums visiems trims vyrams ir viengungio mokestis, berods po 8,21 rublių
. Ta visų mokesčių pilna suma ir kažkiek aplaistymui buvo paliekama premijuojam, o likusi dalis grynų - į fondą. "Premijuodavo" taip tik labai patikimus darbuotojus, kurie bet kokiam tikrintojui net kankinami neišsižiotų ir neišduotų.

O tais laikais ne tik tikrinančių organizacijų ( banaliausia- liaudies kontrolė, griežta - partinė kontrolė, baisiausia KRU - kontrolno reviozionoje upravlenyje ir šakės, jei užkabina OBėCHaSas, tai jau tardymai ir cypė). Tarp banaliausios liaudies kontrolės tikrintojų visuomenininkų tikrai niekad netrukdavo ypač aktyvių švonderių.

Deja, deja - netrūksta jų ir jų marazmų ir nūnai. Net kai jau mes ne v Sovietskom sojuze, net kai to Sojuzo keli dešimtmečiai nebėr - jie yra.

https://www.youtube.com/watch?v=4oHjKPmxJFw

Švonderiai, kaip mafija- amžini

https://www.youtube.com/watch?v=OOt-3cRsoB8

Taigi, ir aš patikimas, gal neišspirs iš PRAMPROJEKTO už pridarytą nesąmonę? Kai bobinčiuje "laistėm" manąją - buvo atėję ir Tomas, Romas bei Henrikas (pirmi du tai tikrai tik dėl Valentinos) prajuokinau visą kompaniją per BiBiSi radiją girdėtu WARSZAWSKIE ANEGDOTY.

V Sovieckom Sojuzie sozdajut trudnosti s kotorymi uspiešno boriatsia.

Kadangi visiem patiko- akurat apie tą užkeiktą nuostabią aikštelę, dadėjau dar vieną:

Kapitalizme žmogus išnaudoja žmogų, o socializme - atvirkščiai.

Bet tai buvo vėliau, daug vėliau...

Dabar gi Irena, supratusi, jog aš pajuodęs ne vien dėl Rūtos, (nors žinau, kad ji ištekėjo!) vis tik užlaužė mane kame reikalas.
Sužinojusi apie nepateiktą ataskaitą ir pokalbį (Dėstytojui B. ???!!!!!) atlaužė man moralų, ir gana piktai - ne tik vaikeliu, nukvakusiu vaikėzu išvadino..."beveik, kaip tas senas laistytuvas ožys, kuriuo taip žaviesi" ir pan.

- Tu, broleli, net neįsivaizduoji kiek ir kokių malkų gali priskaldyti šitas jūsų kirvis B. !!! Praktikantas vos ne duobes kasa, ir dar kur - prie jūros! Kas atsakytų jeigu kas? Ir dar be Politechnikumo leidimo įdarbintas vasarai.

Bet ir ėmėsi veiksmų - suskato kažkodėl staigiai išsikviesti iš atostogų Valentiną.- būtinai poryt, vienai dienai. Visai dienai, reikalas svarbus - piktai telefonu viršininkišku tonu Valentinai tiesiog išrėkė. Viršinišku tonu, ko paprastai nebūdavo, bent aš niekad negirdėjau.

Kaunas vis tik kaimas, kuriame visi viens kitą pažįsta. Pažinojo konstruktorė Irena ir mano kurso Vadovą. Bet žinojo ir dėst.B., žemaitį rūstųjį. Pasirodo, abu net susikirtę buvo, kai jos parašytą recenziją Politechnikumo diplomantui B. sukritikavo... Ir pagal Naglio anekdotą "eto povtarialos sem raz"

Kaip vėliau paaiškėjo, ji vakare namie jau susiskambino su kurso Vadovu ir abu atvirai pasišnekėjo, tad ryte jau prisistačiusią Valentiną pavarė ją namo ... persirengt. Turi būti neatremiama, Valentina.
Mes abu su Lera net išsižiojom - Irena liepė Valentinai persirengti į nekukliai. Čia tai bent. Čia tai bent!

Pasirodo, Valentinai užduotis ne bet kokia, o super. Parašyti man "'durą" kas reiškia lyg charakteristiką, lyg padėką už GERĄ DARBĄ ir surinkti visus reikiamus pirmųjų vadų parašus, net jei anie dar atostogose.
" Nu už komsomolą tai pati ir pasirašyk, nes gi ir esi jų atsakingoji sekretorė, su profsąjunga susidorosi, svarbiausia - direktoriaus, pačio direktoriaus parašas"

Charakteristikos - įprastas dalykas. Nors labai panašios į Štirlico

https://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/4/7/3/7615374.jpg

bet daug ilgesnės, tačiau ne tokios konkrečios. Užtat su trojkos parašais ir antspaudais - pirmojo įstaigos vadovo, partbiuro sekretoriaus, profkomiteto pirmininko.
Rimtose įstaigose - atspausdintos keliais egzemplioriais, kai kur - tik ranka rašytos.

Tą visą tekstą liepė man juodraštyje ir surašyti, tai įprasta praktika atseit...
Nu, jau, ne, kategoriškai ne - atsisakiau visai rimtai supykęs, Irena tik sužaibavo akimis, bet nusileido, tad rašė/derino kolegė konstruktorė Lera, juolab, kad turėjo patyrimo, nes prieš tai ne vienus metus buvo komjaunimo sekretorė.

Atspausdintas dokumentas ("dura") rimtai atrodė, parašyta kaip aniuolui kokiam- ir darbštus, ir visuomeniškai aktyvus, ir techniškai raštingas, ir inžinieriškai mąstąs, ir žinąs profesionalius dalykus, ir nesigėdijąs vyresnių kolegų pasiklausti, jei kuom neįsitikinęs, net projektavęs ypač atsakingame gynybinės reikšmės projekte, etc etc etc.
Dar komplimentai profesionaliam parengimui - taigi, Politechnikumui.
Pačioj pabaigoje - kandus sakinys, kad komjaunimo susirinkime praktikantui buvo nurodyta į nepakankamą ryšį praktikos metu su mokymo įstaiga ir išreiškiamas įsitikinimas, kad ateityje tas nepasikartos.

Vienžo - PRAMPROJEKTAS imasi mane, aniuolą, "na poruki" , kas reiškia auklėti, prižiūrėti, O man lyg akmuo nuo dūšios, taigi, gal neatleis ir vasarą galėsiu dirbti už 70 rublių, cielus tris mėnesius, juolab, kad Irena Valentinai prisakė - pabandyk, kaip nors įtikinti direktorių, kad "tam balamutui mūsų", (taigi, man!!!) būtų pareikšta padėka, įrašant ją į darbo knygelę". Gal pavyks, kaip tą padaryti, gal užsimink, kad mūsų praktikantą užsėdo tas ir direktoriui žinomas kirvis iš Politechnikumo.
Oho, pasirodo dėstytuvas B. plačiai žinomas ne tik Polėj, liūdnai pamaniau, menka tai paguoda, kad nesu pirma jo auka.

Dar Irena, kaip praktikos kuratorė pasiėmė namo mano surašytą PRAKTIKOS ATASKAITĄ. Rytojaus dieną, aišku, turėjau vos ne visą perrašyti, įtraukiant Juodkrantės projektavimo darbus. Dar projekto vykdymo kontrolę.

Gavosi, kad mano komanda dirbo fiziškai, aš gi - tik su pieštuku. Ir viskas činčinariom, nei uodas snapo, nei tas žemaitis B. ko neįkiš - reziumavo Irena. - Beliko, kad Direktorius tą durą, na, raštą pasirašytų. Kitaip ne kas, lai Valentina jau pasistengia tuos parašus surinkti. Pažiūrėjusi į čia pat belaukiančią Valentiną, užtikrintai:

-Surinks, kur jau ne. labai fain ir rimtai atrodai, Valentina.

http://www.fashion2get.lt/media/catalog/product/cache/1/image/9df78eab33525d08d6e5fb8d27136e95/i/l/ilgos_taskuotos_sukneles_polka_dot3.jpg

Čia tai bent - amžinai Valentiną dėl išvaizdos pjaunanti Irena ją pagyrė, mes su Lera išsižiojom sutartinai iš nuostabos. Irena gal man padrąsinti, gal šiaip eilinį kartą pasakė pabodusį mums jau anglų priežodį:

-Tikėkis geresnio, pasiruošk blogesniam.

Atsidarė durys, atėjo didžiule taše nešdama mūsų "spekuliantka" - komivojažierė, kol damos matuosis/derinsis/rinksis/ pirksis/keisis tuos paslaptingus moteriškus daiktelius, buvau trims valandoms iš bobinčiaus išvarytas.

Gyvenimas gal nėr toks sumautas, buvau jau pasiilgęs Laisvės alėjos, tad ten ir prasėdėjau ant suolelio lyg senis koksai tas valandas. Pilka ji tada buvo:

http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=69&fn=a89cf76b-77d8-4db6-a71d-ed775193a0a9

Praspoksojau į dailininką, tapantį kažką panašaus tarp šito:

http://auksopjuvis.lt/media/catalog/product/cache/2/image/1200x800/6547822e76ad235a02f052e3f53e20ac/a/n/andrius_aleksandravi_ius_-_laisv_s_al_ja._kaunas_-_40x60.jpg

ir šito:

http://www.kaunozurnalistai.lt/imgs/691/laisves_aleja_II.jpg

Bandžiau su juo pajuokauti - tarp tų balvonų ir aš, kaip visada nepavyko, ans tik piktai dėbtėlėjo į mane - tikrą, tikrų tikriausią balvoną, košės privirusį ir prisivirusį...

89897 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIž+3

Negerai, oi, negerai, kai rankas damoms per dažnai tenka bučiuoti.

Didysis - vyrų kambarys visai tuščias. Keista, tas būna labai retai. Gal taip atrodo atostogų metas PRAMPROJEKTE? Ir rūkomajame kampelyje trečiame aukšte prie vyrų WC tuščia, nors urna nuorūkų pilna. Nebent susirinkimas koks salėje?

http://istorineprezidentura.lt/balsavimas3/uploads/resize_1423570604.png

- Balvonų balamutas gali įeiti? - atseit, mandrai barbenu į bobinčiaus ovalinio duris, nieks neatsako, tad praveriu jas. Aišku, cypimas, kažkokia nematyta dama kažką matavosi- kaip tik ant tų durų veidrodis didokas pakabintas.

-Atsiprašau, aš gi klausiau, grįžau ne po 3 valandų, kaip buvo prisakyta, o gi pridėjau dar ketvirtį - iš tikro tualete rankas ilgokai ploviausi ir džiovinausi nesenai pakabinta naujiena- džiovintuvu VEJĖLIS , ne kaip įprasta- nosine.

- Gali užeiti, jaunikaiti. Kiek supratau, esi tas žymusis studentas, aš Juškevičienė, po dekreto atostogų grįžtu jau greit, o čia kolegė iš pirmojo vėdinimo skyriaus Izolda - pasirodo toji sėdi už "mano" stalo.

Kadangi Juškevičienė paduoda ranką, aš, kaip kad Tėvas mokino, kiek pasilenkiu, nedaug ponios ranką kilsteliu ir pabučiuoju, negarsiai, beveik neprisiliedamas prie jos. Ji - gal garsiausio tuo metu estrados dainininko žmona, taigi, neeilinė persona. Ponia. Išvaizdi tokia, didžiuliai dailiu biustu.

- Malonu, ponia Juškevičiene,- atsisuku į viešnią, toji irgi ištiesia man ranką, galantiškai pakšteliu ir jai, visai susilenkęs, kad jai nereiktų stotis, pavyko. Jos ranka kvepia kažkuo taip svaiginančiai, o ir daili labai...

- Na, kaip Juodrantė? Kasmet ten važiuoju, šįmet nežinau, ar pavyks, su mažuoju Mariumi. Patogumų ten kaip nėr, sunkiausia, kad palapinėse tamsu.
- Jau šviesu, įvedėm elektrą 220 V, tiesa, tik į vieną palapinę. Šaldytuvų irgi užvežė kelis naujus, o viena palapinė - komunizmo E+Э - joje elektra ir šaldytuvas, bei tachtos, ne lovos.

- Kodėl komunizmo? - susidomi Izolda. Bandžiau aiškinti, Izolda ilgai nesuprato nuo kokio šūkio tai, bet kai abu su Juškevičiene išaiškinom, skambiai juokėsi, tiesiog kvatojo.
Grįžo su išplautais puodeliais Lera ir iškart po jos Irena.

- Na, studente, melskis, pasitarimas pas direktorių baigėsi, o Valerija kariauja su jo sekretore- trumpai ir aiškiai susakė Irena, o aš neramia širdimi bendravau su tomis bendradarbėmis, neįprasta, kad net keturios jos. Pasirodo, visos apsipirko, Juškevičienė specialiai tam atvažiavo, o ir Izolda dėl to čia, ji iš rankinuko išsiėmė gražų, nematytą kavos pokelį, atidarė jį - iš folijos blizgančios pakvipo kaip kokioj Brazilijoj. Jau buvau supratęs, kad Izolda ir yra toji ispanė, su tėvais repatrijavusi iš Ispanijos ir įsidarbinusi institute.

Kavą suorganizavo pati Izolda, pirmiausia po kelius šaukštelius į kiekvieną puodelį, pakvipo dar labiau, tada du puodelius palaikė virš karšto arbatinuko, ilgokai, kai vanduo užvirė - užpilė tuos du, ėmėsi sekančių dviejų, po to dar dviejų.
Kadangi puodelius su kava ir cukrų damoms padavinėjau aš, paskutinieji du jau man ir Valentinai, kuri, kaip pagal užsakymą triukšmingai atvėrė duris:

- Studente, būčiuok, viską sutvarkiau!!! Ir tą įrašą dirė pažadėjo, tik paprašė priminti rugpjūčio gale, kai forminsies !!! - šėlo vos ne šokdama popierių- dūrą virš galvos iškėlusi Valentina, net plaukus pasileido. Sugebėjau kavas abi ant stalo pastatyti, ją apkabinti, pabūčiuoti, dar Irenai rankon pakštelt ir iš vyrų kambario kėdę atbogint.

Gėrėm susėdę ankštokai ovaliniame kabinete tą kavą, tikrai nuostabią, pirmoji neištvėrė Valentina - čiupo cigaretę, tada kažkokią juodą mandrą ilgą ploną išsitraukė ir Izolda, vienžo visos damos, išskyrus Ireną. Toji murmėjo, kad bent jaunoji mama nedūmyk, galų gale nusileido - rūkyk ir tu, studente, kirvį kabinsim.

Tokią gėriau pirmą kartą. Nors, tiesą sakant, anoks ir gėrovas/žinovas tada buvau. Joks, tiksliau kalbant.

Juokas dabar ima, bet- ko gero ten buvo žalias, nūnai visiems žinomas, banalus JAKOBSo pokelis.

Gal kava geresnė dar ir dėl to, jog gėrėm ją nematytuose lyg tol puodeliuose. Neabejotinai, būtent dėl to. Nuostabaus plonumo, tiesiog persišviečia, porcelianas ten ar farforas Rygos gamybos, velniškai brangūs jie, žinojau tai.

http://s1.gallery.aystatic.by/650/751/54/5018/5018054751_3.jpg

http://s1.gallery.aystatic.by/650/751/54/5018/5018054751_1.jpg

Dar kartą nustebino Irena (tie puodeliai jos, iš namų atsinešti, reiškia Izoldos vizitas buvo numatytas). Ji iš stalčiaus išsitraukė poką, jame vyriški balti marškiniai, supakuoti, kažkaip nematytai, persimatančiame celofane.

- Tavo numeris 41? Ar 42?
- 41, o ką?

Žiūriu, persišviečia apykaklės viduje nedidelis numeriukas 41, Irena paima poką, drąsiai išpakuoja, t.y. išdrasko, rodo - superiniai grynai balti, trumpomis rankovėmis, su antpetukais, kišenaitėm dviem net, ant rankovių irgi kaip ir antpetukai, apykaklės snapeliai prisegti sagutėmis, šios nei juodos, nei baltos, pilkos, dera, vienžo- pasaka, ne marškinukai.

- Paėmiau juos tau iš mūsų poničkos spekuliantkos, man skolnas esi 22 rublius, prašė 25, nusiderėjom abi su Lera.

Aš net išsižioju, brangūs velniškai, paprastai labai geri čekiški 12 kainuoja, nu, dar keli rubliai už blatą, tai jau ir 15, dėkoju, vėl bučiuoju Ireną- ir į ranką ir į skruostą.

Matyt, tikrai švytėjau kaip mėnulis koks. Bet Irena nebūtų Irena, traukia kitą poką. Ten kaubojiškos kelnės, džinsais tuomet mūsuose tik pradėtos vadinti, o medžiaga kažkokia nematyta. Pilkas, plonais, smulkučiais dryželiais austas velvetas.

Laikau jas, klausiu 200 kainuoja? Ne, ''tik" 150, (nieko sau "TIK"!!!) bet vis tiek atsisakau. Kaina 150 tikrai ne man, ir ne vien ne man. Tai vidutinė gera alga. Mačiau, kaip Izolda nustebo, išgirdusi kainas.
.
Tas liuksovas kelnes paėmė Lera savo vyrui, iš matymo žinojau šitą frantą, gal didžiausią frantą iš visų tuometinių Kauno frantų.

Gėrėm kavą, rūkėm, nors langai atviri, vis tiek kirvis ore pakibtų. Kai reikėjo puodelius plauti/šluostyti drebinau kinkas, kad nesudaužyti ginkDie! O plauti tą dieną teko du kartus, nes kavą kartojom.

Izolda, lyg tarp kitko, papasakojo apie kavos gėrimo subtilybes Ispanijoj. Pasirodo, ten svečią vaišina kava visada. Jei esi mėgiamas, kavos puodelis pakartojamas. Jei pasiūlomas trečias puodelis- esi persona non grata, per daug užsisėdėjai.
Dar, kad puodeliai mažesni, kad ir namie dabar jau verdama ekspreso aparatuose arba bent jau turkiškai - variniuose puodeliuose ant įkaitinto smėlio.

Izolda, graži platininė blondinė, kokių 40 metų "senutė"' vėliau dažnai užeidavo "ant kavos" pas mus. Susigiedojo gražiausios, bent jau madingiausios instituto damos, kiekviena rengdavosi savotiškai, savo stiliumi, bet visos trys- fain.
Ne tik man - "žinovui" spuoguotam, bet ir visai instituto vyrijai, bent jau rūkoriams.

Kava mus aprūpindavo Irena. Jos vyras buvo kažkokio buitinių organizacijų tresto valdytojas, tad blatą turėjo visur. Po tos "ispaniškos" kavos Irena atsinešė iš namų ir kavos malūnėlį bei MOBUSTA pupelių, vėliau dažnai ir pupelių ARABIKA.

Mano pareiga patapo dar ir kavą prieš gėrimo ritualą sumalti. Maloni pareiga, kvapas sumaltos, ypač ARABIKA- kaip ir tos ispaniškosios. Kvepėdavo net didžiajame - "vyrų" kambaryje, anie man pavydėdavo, vis patraukdavo per dantį, bet nepiktai.

Ilgainiui Irena (tiesioginė mano, o ir mūsų kambarėlio) viršininkė mane išdresiravo. Ji atsinešė dar fantastiškai gerą mini ekspres aparatėlį dviem puodeliams kavos išvirti.

https://www.ferra.ru/869x3000/images/498/498748.jpg

Jį turėdavau užlaikyti visada švarų, sausą, paruoštą. Jokiu būdu nedaleisti, kad sietelyje ar kaušelyje būtų likę jau panaudotų kavos miltelių:

https://i.pinimg.com/originals/e0/1d/dc/e01ddc9c3c43bb55d38089f4ddae4cc6.jpg

Kai (jei) Irena duodavo ženklą, be jokių kalbų, neskubant užvirti eilinę geros kavos porciją - o tai du puodeliai.

Velniškai sudėtinga viską ant palangės išsidėlioti, nieko nesudaužyti, į spintą- tarp papkių sukaišioti, po to vėl išsiimti...
Pasikviečiau savo draugą Juodkrantinį- stalių Bronislovą. Jis išsimatavo, nuėmė ir nusinešė pas save rūsyn kelias spintos dureles, vienose jų panaikino stiklą- kažką sudurstė, kažką nupjaustė, žodžiu, sukonstravo tikrą barą kavai- atsilenki dureles-dangtį, ten išsidėlioji, aparatas iškart prie rozetės (irgi Bronislovo darbas) prijungtas.
Švyti net, nes jis veidrodžio atraižų kažkur suradęs, dar iš stiklo lentynėlę išpjaustė (dėl grožio tokiems puodeliams!!!) ir įtaisė. Patogu. Trūktų tik automatiškai užsidegančių lempučių.

Visiems patiko, ne tas žodis- patiko. Pavadinom visą tą cūdą Bronislovo baru. Po kurio laiko Bronislovas atėjo su savo kolega elektriku. Šis atsinešė keletą mažų 220V lempučių su patronais, mini jungtuką knopkinį, įjungiantį srovę knopkei iššokus. Matyt, elektrikas turėjo blatą šaldytuvų remonto dirbtuvėse ar pan. Dabar galva susisuka renkantis elektros prekes, tada buvo viskas paprasta ir aišku- nieko nėra. Yra tik "po blatu".

Mūsų Bronislovo baras tiesiog sušvito, dabar jau tiesiogine prasme.
Po kiek laiko paaiškėjo, jog nuopelnas mano tame labai nedidelis. Nebent- idėją kad išmečiau ir pasirinkau jai realizuoti būtent Bronislovą. Pasirodo, Irena labai stipriai padeda Bronislovui konsultacijomis ir tuo pačiu blatu KOMPROJEKTE. Bronislovas iš šlakbetonio Sargėnuose statėsi namą.

O baras tikrai švytėjo- visų pavydui.
Ilgainiui ir taurėmis/taurelėmis bei buteliais:

https://avatars.mds.yandex.net/get-pdb/51720/2d51b521-5710-4f41-890c-1d19a6a018fa/orig

Mūsų (bobinčiaus) kava, tiksliau jos ritualas, kiek supratau, nuskambėjo per visą PSPI.
Kartą (bet tik vieną) pasikviečiau Romą ir Tomą, praėjo tas ramiai, bet kai be ženklo pilnu ritualu pavaišinau užėjusį Henriką - gavau po to pylos nuo Irenos. Henrikas, beje, kitą dieną koridoriuje padėkojo "už drąsą"
ir paprašė daugiau taip nedaryti. Nu, nemėgo jie viens kito, nors tu ką.

Irenos tikrai nedažni ypatingieji svečiai - antrojo statybos skyriaus vadovas, tikras inžinierius G., ramus toks mūsų viršininkas, nelabai kavos mėgėjas, užtat alpinistas, buriuotojas ir kalnų slidininkas. Buvo (ir net kelis kart) užsukęs vyriausias architektas S., jis naujojo PSPI pastato autorius, aplamai, Lietuvos architektūros grandas.

Kartą kava aukščiausiu lygiu -"forma paradnaja" vaišinau tąją Henriko nedraugę iš buhalterijos. Visai nešpėtna mergica ji, visai nešpėtna, tikrai ne sudžiūvusį senmergė...gal net tiktų mūsų gražuolių/modisčių triadai.

Aplamai maždaug tuo metu kava Lietuvoje plito, plito ir paplito. Ne tik kavinėse, bet ir bufetuose, pvz. kino teatrų, atsirado blizgantys vengriški BALATON-ekspres aparatai.
Puodelis kainavo berods 9 kapeikas, ilgainiui bufetavos išdresiravo pirkėjus užsisakinėti "dvigubą", jos sukčiaudavo nežmoniškai. Kavos milteliai būdavo dozuojami spragtelėjimais, o vienas spragtelėjimas berods 9 gramai. Sukčiautojos suspragsėdavo žaibiškai, neatskirsi 3 ar 4 kartus.
Visai šlykščiai sukčiaudavo- kai kaušelio neiškratydavo pilnai, palikdamos jame dalį jau panaudotos miltelių masės.

Ilgainiui susidarė geros kavos žinomos vietos. Geriausia kava- visada "su putele" kavinės TULPĖ kafeterijoje, kino teatre SANTAKA, restorano METROPOLIS bare, Dramos teatre...

Pikti liežuviai sakė, jog toji putelė tai chemija, grynų gryniausia- peroksidas, beicas ar dar kažkoks ten marmalas.

http://melangecafe.ru/thumb/Qknz7oK1bySLE77gOYKEPQ/360r300/810685/Coffee__so__sguchennum__molokom.jpg

Su kava mes, vakariečiai, vėl patys moderniausi visoje Tarybų sąjungoje. Na, dar aišku, latviai, estai ir Vakarų Ukraina - Lvovas, Užgorodas. Dar - gruzinai/armėnai.
Šiaip net Maskvoj ilgai kava būdavo "iš kibiro" beveik, na, kažkas panašaus:

https://ic.pics.livejournal.com/maxim_nm/51556845/3229982/32

29982_original.jpg

Ne veltui Maskvą kavianskiai vadindavome bolšaja derevnia, očen bolšaja.
Nebuvau JAV, bet manau, kad ten ir dabar kavą duoda, kaip anais laikais Maskvoje.

Jau daug vėliau įsitikinau, jog fantastiškai gera kava Lvove.
Kava su armėniško konjako šlakeliu senamiestyje kelios skrybėlėtos labai garbaus amžiaus damos besivaišindamos tiesiog kaifavo.
Pamatę tą vaizdą simpatiškoje kavinukėje paragavome ir mes, ekskursantai. Brangi toji kava, ar ne 70 kapeikų, bet tikrai patiko visiems.
Ten tada ir kavą su spiritu buvo galima užsisakyti.

Būtent Lvove pirmą kartą ragavau ir kapučino kavos. Vilniuje tokia atsirado daug vėliau, įdomiausia, kad Nemenčinės rajono kooperatyvo kavinėje- po 52 kapeikas gal kokiais 1982- 83 metais.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/a/a3/Cappuccino_blue_table.jpg/1024px-Cappuccino_blue_table.jpg

Kava su konjaku ilgainiui Vilniuje pavadinta "pagerinta" labai paplito, ypač įstaigų bufetuose. Matyt, bufetavoms geras uždarbis.

Gal juokingiausiai aš, kavos mėgėjas, taigi ir žinovas, susimoviau Kaune kokiais 1991-92 metais. Laisvės alėjoje, beveik šalia ROVUVOS, tik kiek į k/t LAISVĖ pusę kavinukėje kažkokiu įdomesniu interjeru - jokių plastmasių, gipso kolonų ir kitokio kičo. Groja tyliai muzika, vien ... prancūziška, bet ir ne Mirej Matje.
- Vieną juodos kavos.
- O kokios, pone?
- Kaip tai kokios?! Sakiau gi - juodos, kas reiškia be nieko ten, na , ekspresą.
- Gal ponas malonėtumėt meniu pažiūrėti ir išsirinkti? - panelė rodo į jai už nugaros kabantį didžiulį plakatą- meniu, o ten- bent tuzinas kavų negirdėtų...
- Dovanokit, panele, senai Kaune buvau, atsilikau tam savo kaime, Vilnium vadinamam - beliko tik pajuokauti.

Kaskart, būdamas Kaune ten užsukdavau. Po kurio laiko matau, pasikeitė gal savininkas tosios kavinaitės, gal dar kas- neliko prancūzų muzikos ir dar kažko, šilumos gal:

https://www.youtube.com/watch?v=_64nc_NLE_I

Vilniaus centre keliose kavinukėse niekaip neišprašiau mergaičių, kad kavą duotų ne plastikiniame ar popieriniame puodelyje. Matau, kad kava ten tikrai liuksova tose naujose firminės, užsienio tinklų mandrais mandriausiais pavadinimais - Caif cafe, Caffeine eoasters ar panašiai, bet - tik plastike...

Sakiau joms, na, gal aš koks nukrypėlis ar net iškrypėlis, man pusė skonio dingsta, moku litu ar net dviem brangiau... Nepavyko. Ir net ne vienoje kavinėje, gavau neigiamą atsakymą.
Tik vienoje kavinukėje mergaitė atsakymą argumentavo logiškai - neturime sąlygų puodelius plauti pagal sanitarines normas, todėl savininkas kategoriškai uždraudė. Kategoriškai.

Paguodė tai, kad ji mane ir "paguodė" - ne jus vienas ponas, ne jus vienas, to prašo ir daugiau senų ponų ir ponių.

Tada (litų laikais) pavyko tokią kavinaitę rasti, kur kavą vis tik duodavo ir puodeliuose kažkur Vilniaus gatvėj, netoli prospekto. Dabar gal ta durna plastiko mada praėjo, ar suveikė ekologijos savisauginis protas...

Ir visa ta priklausomybė- kaip narkomanija - nuo priešdiplominės praktikos.
Dieve, kaip senai tai buvo!!!

Banalybė - o, atrodo, kaip vakar. Kai rašai, todėl niekas kitas nesvarbu:

https://www.youtube.com/watch?v=GdU6snztM0A

89955 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Polė XVIIIž+4

Negerai, oi negerai, kai diena puiki. Per puiki.

https://www.youtube.com/watch?v=xeVV2KD1GqU

Kitą dieną po superkavos prašau Irenos, kad leistų kelioms valandoms mane į Politechnikumą.
- Manai, suspėsi per kelias valandas, manai laukia ten tavęs? Juk aišku, nerasi, teks laukti, egzaminai gi baigėsi, atostogos ir ten, ar ne?
- Panašiai, bet skambinti nenoriu- veblenu, nors telefonais tada ir nepriimta buvo moksleiviams kalbėti. O ir tų telefonų- vienas. Direktoriaus.
- Tai va, Staklių gamykla netoli. Imk va šitą matavimų papkę, patikrink natūroje jų Aktų salės durų matavimus. Ypač - angų matmenis šviesoje atidžiai pažiūrėk, ten matavęs vyrukas mūsų irgi balamutas toks kartais nupeizija. Moksleivio pažymėjimo neužmiršai, nes neįeisi be jo, leidimas tavo pavarde užsakytas. Jeigu visų reikalų šiandien nespėsi, užbaik juos rytoj, neužsukdamas čia. Tad turi ne vieną, dvi PUIKIAS DIENAS.

Irena duoda matavimų papkę, superinę ruletę, pridedu savo papkę PRAKTIKOS ATASKAITA, dar vieną- joje tik toji dūra-charaktersitika, viską bandau sukimšti į savo sportinę tašę, nelabai tas gaunasi, Irena neapsikentusi iškrato savo įžymųjį "forfelį" ir tuščią jau duoda man:

- Einant į Staklių gamyklą, privalu atrodyti solidžiai, ne kaip cirko balamutui kokiam- užakcentuoja. "Forfelis" tasai tai toks lyg vyriškas, lyg ne, odinis, labai patogus portfelis, galima net šauniai ant peties pasikabinti:

https://www.varle.lt/static/uploads/products/106/por/portfeliai-portfelis-sehgal-vrkrunchvl03_FVFB8Kq.jpg

Be to, patogus, kad nugarėlė jo lygi, tvirta, galima net popieriaus lapą prisisegt (Irenos patobulinimas atėmus šį "mandrą forfelį" iš savo vyrelio!) pabraižymams lauko sąlygomis. O segama paprasčiausiu skalbinių segtuku Užtat šis visko matęs forfeliukas taip fain aptrintas. Tikros odos.

Ruletė Irenos - išvis sensacija tiems laikams. Vokiška, iš DDR irgi jos vyrelis atvežė. Daug kolegų jos prašydavo, nenoriai skolindavo, matuoti tik atstumus (angas) šviesoje - nepamainomas dalykas.
Tasai terminas "atstumas šviesoje" vienas iš nedaugelio statybos terminų atėjusių ne iš rusų. Tie sako paprasčiau - angos polotis - ширина проема:

http://okna-trust.ru/assets/images/info/kak-zamerit-okno/kak-pravilno-zameryat-okna.jpg

Gal iš vokiečių, kurių techniniai terminai labai tikslūs - "Abstand im Licht"

https://profitechnik.pl/files/foto_add_medium/foto_add-8216.jpg

Nors taip mandrai apginkluotas "Staklėse" firmoje su įspūdingu logotipu - irgi mandroje iškart buvau sumautas.

https://naftalinas.lt/wp-content/uploads/2017/03/IMG_00122-600x654.jpg

Cerberis prie "prochodnosios" durų mėlyna kepure ir uniforma diedas manęs gamyklon neįleido - moksleivio pažymėjimas negalioja, nepratęstas. Nepadėjo mano mekenimai, kad tikrai nesu špijonas, diedas piktai pagrasino aplamai mano pažymėjimą atimsiąs.

- Dokument dolžen byt v poriadke!- griežtai, garsiai "komandirskim tonom", t.y. kariškai kaip kokiam salagai susakė.

- Ordnung ist ordnung - pažymėjimą dėl visa ko įsidėjęs kišenėn įsidėjęs "įgėliau" cerberiui. Be reikalo.

- Javohl! Arbeit macht frei! Zum Teufel!

Tais laikas rimtas gamyklas saugodavo speciali nežinybinė apsauga, nepavaldi teoriškai, o kai kur - pvz. mėsos kombinate - ir praktiškai net gamyklos direktoriui. Šiuo atveju gal koks NKVD veteranas ūsuotas ar iš šmeršo, vokiškai net mokąs.

Pėdinu į Polę, noriu prisėst Archyvo skverelyje- užkeiktame chiba- akurat, matau kurso Vadovas vasarine skrybėle baltuoja, vos spėjau muilą išnešti.
Maniau, nepamatė. Po to, jau Polės koridoriuje, prie Direktoriaus sekretorės durų pasigailėjau to.

Sekretorė, rimta tokia, užsidėjo akinius, paėmė mano pažymėjimą, po to susirado žurnalą, susirado mano pavardę sąraše, ilgai tas truko ar man taip iš strioko atrodė... gal tikrai jau pašalintas esu?!

Net atsidusau, kai ji lėtai, vos ne iškilmingai specialiu šlykščiu mėlynai violetiniu rašalu padarė įrašą, kiek pagalvojusi, pasirašė ir atsirakinusi juodą, didžiulį gal dar "smetonišką" Direktoriaus seifą, uždėjo antspaudą.

Valio, reiškia dar esu moksleivis! Sekretorė dėl dėstytojo B. paaiškino - jis atostogose, būtent nuo šiandien. Matyt, gailiai atrodžiau, o gal mane - jau ne fuksą, net ne oberfuksą, o jau diplomantą (beveik, jei ne toji ataskaita!) buvo įsidėmėjusi, gal tik iš gailesčio, dar kartą nuo galvos iki kojų mane apžiūrėjusį, pasakė:

-Dėstytojas B. dabar Politechnikume, greičiausiai, kad stalių dirbtuvėse. Arba - architektūros kabinete.

Matyt, dėkodamas jai nušvytau kaip saulė- griežtoji mūsų sekretorė irgi šyptelėjo. Architektūros kabinetas tai dėstytojo A. valdos, nelabai norėjosi ir jį susitikti, tad varau pirmiausia pas stalius.

Rūstųjį dėstytuvą B. tikrai radau ten, su chalatu klijais ištepliotu... Aišku, prie jo įžymiosios spintos. Ruošiasi surinkinėti ir klijuoti filingines ąžuolo duris.

Drebančiomis kojomis artėju (gal tikrai mano kinkos dreba taip, kad matosi?!), dėstytojas B. į pasisveikinimą tik linkteli ir drebia iškart nuokautu:

- Aš atostogose. Ateik tamista, rugsėjo pirmą!

Įjungia elektros plytelės štepselį rozetėn, atsuka man plačią nugarą ir išeina kažkur bambėdamas panosėje. Šakės, kai jis taip bamba, tamista pavadina, visiškas krachas. Net ore pasmirsta vos ne pragaru...

Nusiminęs stoviu, nežinau eit jau po velnių ( o būtent ten gi ir pasiuntė mane tasai enkavedistas ūsuotas stribas) ar dar palaukti. Šakės!

Matau, pasmirdo stalių klijai tigelyje. Dėstytuvą B., matyt, tikrai aš nervinu, jis gi į tigelio didyjį kibirėlį vandens neįpylė, taigi, tigelis užkaito, o klijų negalima virinti, jie tirpsta tik

Tigelio veikimo principas - kibirėlis kibire:

https://i2.guns.ru/forums/icons/forum_pictures/007976/7976243.jpg

Maždaug taip, tik tikras stalių tigelis iš špyžiaus, abu kibirėliai su lankeliais, didysis kibirėlis pustais šonais, mažasis konusu mažu siaurėjantis, kabo briaunėlėmis, iš visų pusių vandenyje.

http://kakpravilino.com/wp-content/uploads/2015/05/Stolyarniy-kley.jpg

Kibire vanduo, taigi, virimo temperatūra max 100 laipsnių, kibirėlyje - klijai, kurie neužkaista, o paprasčiausiai lėtai tirpsta maišomi pagaliuku.
Nuobodus, nors atsakingas tas maišymas, klijai teisingai maišomi kvepia ... ragais/kanopomis, jei perkaista - smirda tuo pačiu kvapu. Tikras stalius iš kart atskiria.

Dėstytuvo B. klijai šiuo atveju parsmardino net koridorių, kol nešiau tigelį pasičiupęs į tualetą, ten lėtai aušinau, kad nesuskiltų špyžius, po to užpiliau vandens kiek reikia, grįžęs prie elektro plytelės maišiau tuos užkeiktus klijus, vis nukeldamas tigelį, kad neperkaitinti...

Taip B.ir užtiko mane man už nugaros sugriaudėjęs:
-Tai tamista dar čia?!
Net krūptelėjau (vos ne ne myžtelėjau) ir lemenau kažką, kad tigelį ir klijus gelbėju.

-Na, na ... -palingavo dėstytuvas, kreivai nužiūrėjo mandrąjį Irenos forfeliuką ir mano ataskaitą ant jo (dėl visa buvau tą išdėliojęs ant spintos detalių) - na, tai dėkavoju tamistai, gal teiksies tamista savo roukoundus susirinkti.

Šakės! Susirenku, šiaip taip papkę portfelyn įspaudžiu, įgrūdu tiesiog, kad nesimatytų mano paslėptas mandrasis, modernusis diržas (buvau specialiai jį nuo B. akių paslėpęs- jis tiesiog alergiškai nekentė "tų visų mondrybių") jau eisiu, bet vėl mane velnias už liežuvio patraukė:

-Tamsta dėstytojau, patarčiau prieš galutinai surenkant filingus, jų špuntus nulakuoti- kad nesimatytų, kai filingai pradės vaikščioti, o tas vaikščiojimas neišvengiamai bus.

Dėstuvas B. net sustingo, net žaktelėjo, iš po antakių akimis sužaibavo:

-?!!!!

- Taip Tėvas man sakė, jis irgi ąžuolo spintą kadais pats pasigamino, senai dar prieš karą, tai vis guodėsi, kad klaidą padarė.
- Ąžuolinę?
- Na, taip, kaip kad ši, tik jis kampus kiek apvalino, na jugend stiliumi.

Atėjo dirbtuvių vadas, labai fainas toks plepus, mums labai patikęs gamybinio apmokymo meistras, pagarbiai butelį (nuo limonado, ne nuo alaus, matyt, ilgai ieškojo) su vandeniu.

Filingai, faskės, špuntas- gal vokiški terminai. Dabar mūsų kalbos gestapininkai prigalvojo daug lietuviškų terminų - ne filingas, o įsprūda:

http://www.junda.eu/files/tinymce/4d935549-c9fc-4a07-9dd4-46084f621c16.jpg

https://www.duruspektras.lt/images/Userfiles/Prodex_Brama/Pusines/durys_03_lt.png

Ne "špuntas'' o išdroža, ne pazas o įlaida ir pan.

Dėstytuvas B. patylėjo, matyt, apgalvojo mano siūlymą, ir rėžė netikėtai, bet ne man, o dirbtuvių vedėjui:

-Matote, kolega, kas būna dėl tos razgildiajstvos. Diplomantas, a, be 5 minučių diplomantas, praėjęs dvi stalių praktikas neatskiria ąžuolo nuo uosio! - piktai bambėjo užsivedęs B. - Razgildiajus visad razgildiajus, dar aiškina kažką mandruolis. Tai apie domkratais pakeltą namą, tai apie špuntus. Ir tai - šventą darbo valandą!!!

Dar kažką tasai buldozeris apie obelį ar obuolį samanotą porino, man net kraujas užvirė, gal myžalai į smegenis dėjo:

- Mano Tėvas - ne razgildiajus, aš gal ir toks, tik ne mano Tėvas - vos ne ( o gal ir su) ašaromis išpoškinau, demonstratyviai išsitraukiau forfelio mandrąjį diržą, pasikabinau mandąjį forfelį mandrai ant peties ir tiesiog kaip kamštis iš butelio iššoviau:

- Viso gero.

Dirbtuvių vedėjas pasivijo mane jau prie stadiono, ramino, klausė - kas per domkratai, dėl kurių taip B. užsiūto?

Teko papasakoti apie pirmą mano susidūrimą. Buvau jau oberfuksas, antrame kurse įžanginius statybos pagrindus dėstė būtent B. Kolega diplomantas iš styginių ansamblio, mums, keliems žaliasnapiams, vis pasakojo apie tą kirvį B., ir kad jam - kirviui - patinka, kai jo klausinėji per paskaitą kiek plačiau, ne visai pagal temą.

Aš, durnelis, nesupratau šposo, tai per pirmą, pačią pirmą paskaitą ir nupasakojau, kaip praėjusią vasarą šešiais domkratais pakėlėme didoką 7,5 x 14 m savo medinį rąstų namą, pakeitėm apatinius tris namo vainikus. Net ant lentos kreida kažką pripeckiojau. Vienžo, įsidėmėjo mane dėstytuvas B., jis tiesiog fiziškai nepakentė jokio žingsnio į šoną nuo temos.

- Na, jo - šag v levo, šag v pravo - pobieg, streliat bez predupreždenija - palingavo galvą fainasis meistriukas. Žinojom visi, kad jis Sibire technikumą baigęs, net kalbėjo iš pradžių ryškiu rusišku akcentu, ypač tarptautiniuose žodžiuose tai jautėsi. Ir kad mėgėjas alaus.
Išeina, kad pavedžiau jį su tuo uosiu/ąžuolu.
Meistriukas ramina - nu, ne, atskirti tikrai ne taip paprasta. Pats B. dvi lenteles- vieną uosinę, kitą ąžuolinę dėliojo ir pyko, kad nesiderina. Be reikalo tu ten apie jugend stilių išsižiojei, bral, tam mužikui- nejučia išsprūdo jam.
Žinojom, kad mestriukas mūsų- "prie meno", gabus piešėjas, kelis kart bandęs architektūron stoti, nesėkmingai, gal dėl Sibiro.

-Einu pas dar vieną stribą enkavedistą, tik Dzežinskio staklių gamyklon - ir nupasakoju meistriukui mūsų fainajam savo istorijas.

- Sėkmės tad, bet žinok - dėstytojas B. tikrai ne aniuolas, bet tikrai ir ne stribas. Jo tėvai Žemaitijoje buvo išbuožinti, Sibiro per kažkokį stebuklą išvengė. Esam apie tai kalbėję. Ir ne kartą.

Gal geras gero žmogaus žodis ir atneša gerą. Mėlynkepuris tik dirstelėjo į mano moksleivio pažymėjimą, paaiškino pas ką technikos skyriuje kreiptis, net - kur tas skyrius randasi.
Kartu su inžinierium konstruktorium (ant jo didžiulio kulmano kažkoks staklių detalės brėžinys, brrrr ... mechanikos braižyba griežta, pjūviai, vaizdai, strėlytės miniatiūrinės matmenų, aštrios kaip nežinau kas - žodžiu meistriškos)

https://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_675692971/kulmanas-robotron-reiss-assistent-s.jpg

https://pp.userapi.com/c638631/v638631276/252fa/mq8pq0aR9tU.jpg

Su juo neskubėdami sutikrinam salės durų matmenis, tuos Irenos raudonai pažymėtus- net po kelis kartus. Tuos, kur mums pasirodė neatitinką - irgi po kelis kart. Inžinierius neapsikentęs iš kažkur atsineša milžinišką, vos ne metrinį štangelį, specialų, dar ir su ciferblatu

https://technobearing.ru/d/877366/d/308146211_6.jpg

Ilgai negalėjo suprasti, kodėl apvalinu iki vieno milimetro, šaipėsi -a, tak strojiteli vy, voobše pogriešnost santimetrami mieryte, ili na palcach daže.

Teko su tuo sutikti, o jis vis bandė išsiaiškinti Irenos vokiškosios ruletės veikimo principą, atėmiau išsigandęs, kad ardyti nesugalvotų.

- Zapadnaja eto vesč, no chorošaja.

Kai paklausiau jo ar tiesa, kad japonai mūsų stakles perka tik dėl to, kad jose daug metalo, palingavo galvą:

- Byli takije slučaji. No eto nas nekasajetsia. Naši - litovskije- stanki pokupajut serjozno.

Ir tik išlydėjęs mane pro "prochdnaja" prakalbo ... lietuviškai. Su akcentu, bet lietuviškai.

- Sėkmės, studente, stiliovai atrodai su tuo planšetportfeliu. Perduok linkėjimų Lerai, kaip jai sekasi? Kažkodėl jos šįmet balandį nebuvo Dombajuje, kur kasmet susitikdavom my, pitercy iz politecha Leningradskogo.

- Tai gal ne ta Lera, mūsiškė niekad nesigyrė slidinėjanti...
- Ta, ta, pagal portfelį pažinau, Toks gal vienintelis na vsiu guberniju Kovno, net, na vies malenkij Pariž, pasitaiso pitercas.

Laiku paitaisė , nes norėjosi dar paisciekavinti apie slidinėjimą Kaukaze.

- Slidinėja tai ji nelabai, lėtoka tokia ir užsisvajojanti būtent ant posūkio. O Dombajuje visaip būna, ten žiopsot nechorošo.

Apie Dombajų kažkiek buvau girdėjęs. Ten net keltuvai esą:

http://www.vascoplanet.com/pictures/large/64b009.jpg

Brangus malonumas, tikrai aristokratiškas ir aristokratiškai brangus. Dešimt dienų minimum 500 rublių medinių. 500 !!! Ir tai tik su paprastai apranga, vos ne banaliais treningais ir labai kukliomis kalnų slidėmis.

https://img-fotki.yandex.ru/get/15585/141128800.2e4/0_1059fd_337fbc5e_orig.jpg

Kompanijos ten rinkdavosi iš visos Sąjungos, bet vis tik pagrinde iš Pabaltijo, Piterio, Lvovo. Maskviečių kažkodėl ten nemėgo. Kaip bebūtų keista - ir vietinių aborigenų - kaukaziečių.
Apart slidinėjimo - šašlykai, vynas, grogas vakarais, dainos, šokiai ir kitokios linksmybės, ne tik pakeliui ar po - prie jūros :

https://img-fotki.yandex.ru/get/5100/141128800.2e5/0_105a06_6af425e5_orig.jpg

Geras dalykas- kalnų slidinėjimas, tik brangus velniškai. Paklausiau naujojo pažįstamo piteriečio Staso (taip man prisistatė, nors ieškojau Stanislav Inokentjevičiaus) ar tiesa, kad ten kompanijose nemėgsta maskviečių.
Jis nusijuokė, dar kiek pagalvojęs - nusižvengė. Na, beveik, bet su sąlyga, kad tas maskvėnas ne iš VGIKo, GITISo, INIAZo ir MGU bei MGIMO. Stasas išvardijo beveik visas prestižiškiausias aukštąsias, supratau, jog per dantį traukia mane.

- Nu, kaip tau pasakyti. Zanudų ten nemėgsta. Ir tų, kurie pinigais, ne savo paprastai, barstosi. Tuos tai maudom negailestingai. Pats supranti, kiek reik taupyti sovieckomu inžinieriku už 110, kad susirinkti reikiamą sumą. 500 tai mininum minimorum. Kartais, o gal net dažnai tas pavyksta tik kas antrus ar net trečius metus. Karpatuose perpus beveik pigiau, bet ten dažnai su sniegu problemos.
Visais atvejais verta, paprastai, kartą pabuvęs, iš paskutinių stengiesi vėl ir vėl ten važiuoti.

-Stas, o teko būti Koktebelyje?

- Na, čia jau kita opera. Teko. Ten liotčikai, na skraidymo fanatikai užsimušinėja. Nesakau, kad jie kvailiai, bet tokie sorvi golova, na, nutrauk galvą, vienu žodžiu - tik čiochnutyje, kaip čia - trenkti.

Dar kiek paplepėjom, įdomus tasai Stasas. Lėtai keblinau į institutą, per visą Žaliakalnį. Kipro Petrausko gatve, toliau Aušros, Žemaičių, Kauko laiptais žemyn. Darbo dienos pabaiga beveik, nustebinau tuo bobinčių.

Gerai, kad nesutikau nieko. Tas maršrutas jos gi.

Puiki diena.(?)

90087 cdn

Juozax

Vytautas_LT
Vytautas_LT portretas
Offline
Last seen: prieš 18 valandų 16 minučių
Joined: 2015-10-02 07:53

Pagaliau Juozas grįžo! O tai jaučiausi, kaip kas būtų atėmęs pradėtą skaityti knygą. :D

2006 Škoda Octavia 1.9 TDI
-----------------
Kompiuterinė visų markių automobilių diagnostika. VAG grupės automobilių gamyklinių parametrų keitimas ir adaptavimas Vilniuje.

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Dėkui, Vytautai, už gražius žodžius. Iki knygos tai, kaip iki debesų. Sugėdinimo mane vienas kolega, mėgstąs pradėtus darbus visus iki galo užbaigt. Tiesa, jis savąją Jettą senokai jau užbaigė, o aš niekaip negaliu apie savo Polę tik parašyti. Tie atsiminimai, kaip kokie tarakonai iš pakampių vis lenda ir lenda.
Durna mano mada iliustruoti pasakojimus, nes būtent jos ir padeda tiems tarakonams. Guodžiuosi tuom, kad būtent iliustracijos ateity gal kokiam interneto archeologui padės :) :) :)

Daug metų praėjo nuo aprašomų laikų, istoriškai tai gi koma kablis koma, nulis sveikų, bet kaip vis tik pasikeitė pasaulis, ypač buitiniuose dalykuose! O ir moraliniuose... Papročiuose irgi.
Stengiuos nebambėti seniokiškais marazmais, nežinau kaip tas pavyksta. Rašau atseit apie alma mater, o gaunasi- apie save.
Puikiausia pasipūtimo, narcisizmo, puikybės (mirtinos nuodėmės!) tuščios iliustracija.

Bet, kartą paragavęs, negali sustot :(

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

PolėXVIIIž+5.

Negerai, oi, negerai, kai senučiukės visai ne tokios

Perdaviau linkėjimus Lerai, ji nelabai ir nustebo. Dėl Dombajaus kalti, pasirodo, LIESOSIOS KARVĖS METAI. Nesenai tokią knygą mačiau vitrinoje, reiks pavartyti, juk pavadinimas labai fainas. Ilgainiui tasai pavadinimas patapo priežodžiu net tik bobinčiuje, bet ir mano gyvenime.

- Ne metai kalti, o tavasis frantas - nesusilaikė neįgėlusi Lerai Irena.

Iš tikro Lerą, gal ne tiek ją, kiek jos frantą buvau įsidėmėjęs Laisvės alėjoje dar prieš praktiką. Kaip ir visi tikri kauniečiai kasdien beveik prvalomai "pašlifuodavom Alėją" - save parodyti, kitų pažiūrėti.

O pažiūrėti tikrai buvo į ką. Pvz. iš tolo matomą, nepaprastai aukštą (taip man dar vaikėzui dvylikamečiui atrodė) krepšinio legendą Algirdą Lauritėną. Legendinį bokso džentelmeną Algirdą Šociką. Nepamainomą Alėjos atributą - dailininką Liudą Truikį su jo dama operos primadona Marijona Rakauskaite. Abu didžiulėmis juodomis beretėmis, juodais, bet spalvingais rūbais, senukai nepaprastai gražūs.

https://www.limis.lt/limisk-portlet/exhibit/resource/image/20000005448260_20000005448282_L

Kiek pabrendusiam oberfuksui įdomios buvo panelytės, kiek vėliau, jau ir moterytės dailios, su draugeliais "grieko vertomis matronomis" vadindavom jas, seiles varvindami "žinovai"...

Neišvengiamai supratome - paprastai šalia "grieko vertų matronų" ir vyrukai, net vaikinai irgi kažkokie kitokie.
Būtent toks mums pasirodė Leros frantas. Visada išprosytomis kelnėmis, mandru, bet neryškių spalvų švarku, kaklaraiščiu, paltu, puspalčiu, striuke etc. Žodžiu, toks anglų dendis. Visada po pažastimi nešiodavosi aptrintą tomelį.

Mano draugelis Aligatorius (gal dėl dvigubo vardo Algirdas Olegas jam pravardė prikibo) sakė, o po to ir Kęstas patvirtino - taigi, tasai frantas dirba juodžiausiu juodadarbiu kailių fabrike VILKAS. Smirdančiame nežmoniškai odų raugininmo ceche, neįtikėtina tiesiog, kad persirengęs atrodo taip, sako ten uždarbiai geri, virš 200 rublių, gal dar susikombinuoja ką.

Vienbalsiai sutikom, kad maladiec ans yra. Kai vieną kartą Leros per "aplink- dookolą" išdrįsau paklausti apie jos draugą, atsakė mįslingai/ miglotai:

- Jis pagal paskyrimą Kaunan atvyko, odų specialistas, irgi iš Piterio Politecho , ilgainiui Kauno gorodokas jam patiko, tad ir liko čia. Inžinierik'as, bet dirbąs ne juom.

Dabar gi Irenos piliulę Lera praleido negirdom, bet ir apie Dombajų nenorėjo kalbėti. Gaila, nes Irena pradėjo mane kamantinėti, vos ne tardyti.

Pamelavau kiek dėstytojo B. neradęs, tiksliau radęs, bet atostogose, tiksliau Polėj, bet stalių dirbtuvėse. Žodžiu, esu pakabintas iki rugsėjo pirmosios, sąrašuose esu, nes prasitęsiau pažymėjimą, dokumento to dūros nepridaviau, priduosiu kartu su PRAKTIKOS ATASKAITA.

Nepagyrė manęs viršininkė Irena, bet ir nesupeikė - per greit apsisukai, rodyk, kaip sekėsi staklėse matavimai.
Apžiūrėjusi liko patenkinta, dar įdėmiai savo brangiąją ruletę apžiūrinėjo, gerai kad užteko man proto nepajuokauti:
"Viskas ten gerai, staklėse Stasas išardęs buvo, sudėjo, nors liko keli šriubeliai, veikia puikiausiai, kaip matote"

Birželis net tik vasaros pradžia, bet antrojo ketvirčio, o ir pirmojo pusmečio pabaiga. Teks ir man, kaip vėliau pasirodė, paprakaituoti. "Bukvalno"...

https://www.youtube.com/watch?v=3ojt7e88g2I

Įtemptas, skubių darbų mėnuo, ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Priduodant projektus pradeda lįsti visi liapsusai, nebaigtumai, aiškėja klaidos/ klaidelės, jas ant kalkių mokėjo gerai taisyti ( trinant, balinant, net skutant plonytes kalkes!) tik Valentina.
Tik ji mokėdavo susitarti su "acetonine furija Vera Era"- EROS operatore. Dauginimo aparatas ERA stovėjo techniniame pusrūsyje, šalia staliaus Bronislovo valdų.

http://img11.txapela.ru/2/e/5/a/2/d1718669e32b9c168a275a5a30e.jpg

Didžiulis toks, užėmė visą patalpą su geležinėmis durimis, langeliu jose, kopijuojamų dokumentų žurnalais - juk TSRS visais laikais labai griežta tvarka buvo ne tik su vargana kopijavimo technika, bet ir paprasčiausiomis spausdinimo mašinėlėmis.

Vargas konstruktoriams, kai reikia kad ir nedaug pataisytą, taigi, perėjusią per visus žurnalus su jo registracijomis sudėtingomis, kalkę vėl iš naujo šviesti.
Kaip kitų projektavimo skyrių konstruktoriai sukdavosi, nežinau, mūsiškiai viską sprendė per Valentiną. Ji mokėdavo kažkaip ten rūsyje susitarti.
O tai- lakstymas žemyn, saugantis kopijuotojų ir tosios EROS viršininko, kad nepamatytų, sugalvoti mažmožmių Veročkai pamaloninti, žodžiu, nemažas vargas, priedo "už kurį ir nemokama kopijuotojoms, dirbančios pagal išdirbį su aiškiais normatyvais"

Valentina greit tą vargą - susitarti skubiai, dažnai net neapiforminant žurnale atšviesti (= padauginti ) skubius lapus - permetė ant manęs. Nusivedė kelis kartus, supažindino su tąja "acetonine furija"- Vera Petrovna, o tai nenusakomo man amžiaus moterėlė nublukusiu mėlynu chalatu, net ne matrona. Tiek kad keliais žiedais ir grandinėle blizganti.

Tais laikais prie bet kokių dauginimo, spaustuvinių darbų dirbdavo tik gal 10 kart KGB patikrinti/pertikrinti darbuotojai. Valentina išdavė griežčiausią jų paslaptį -pasirodo, Veros EROS "hobis " - geri anekdotai. Valentiną ji įsileisdavo pro geležines duris, negirdėjau kokius pasakojo, užtat kvatojimą nemoteriškai homerišką girdėjom visi techniniame aukšte.

Anekdotus nepaprastai gerai pasakojo Aligatorius. Net dabar kai kuriuos jų atsimenu. Pabandžiau, kartu su Valentina įsmukęs už geležinių durų. Abi damos susėdo ant didelio minkštasuolio dar Stalino laikų, kai įstaigos dirbdavo ir naktimis, direktoriško "divano" nutrinto, mačiusio tikrai visko:

https://i.pinimg.com/236x/5c/a3/69/5ca36944d3a56d04e6ec962678af4360.jpg

https://pics.meshok.net/pics/cache/70083586.208x208.jpg

Išsitraukė jos po cigaretę, kavinasi, laukia Valentinos anonsuoto mano anekdoto, aš net iškaitau. Bet gal tas ir pagelbėjo, matyt, joms smagu, kai riebų anekdotą pasakojo piemuo raustantis.

- Ir ėjo dykuma atsiskyrėlis, nuogas toks, tik su skrybėle ant galvos.
Ir tik septintą dieną atsiskyrėlis dykumoje susitiko žmogų,
ir buvo tasai sutiktasis žmogus- atsiskyrėlė, irgi nuoga,
ir užsidengė skrybėle atsiskyrėlis biblijos nurodytą vietą, ir pakėlė rankas į dangų,
ir įvyko stebuklas- skrybėlė nenukrito !

Kai abi damos išsikvatojo, kukliai užbaigiau:

- Ir tik tada vargšas nabagas pamatė - skrybėlė kiaura, be dugno, t.y. be viršaus jinai.

Valentina sako, nu, žaltie, studente, kitą kartą Veročkai Petrovnai pasakok tą apie Palangos moterų pliažą ir rusiškai, kol bobinčius neišplatino jo ant viso instituto. Tas kitas kartas buvo greit, už kelių valandų, tad jau be Valentinos įsileistas porinu:

Vaiskus rytas 6.05 Palangos pliaže, pagraničnikai jau leidžia liaudį pliažintis. Jaunas vaikinas nuo tilto šoka jūron, plaukia vos ne iki Švedijos, grįžta atgal, bet netyčia pataiko į tuščią dar moterų pliažą. Ne visai tuščią, viena gražuolė ant nugaros gulėdama kaitinasi, užsnūdusi, plačiai taip, natūraliai kojas laikydama. Graži toji pliažininkė, vaikinas jaunas, kraujas jam kažkur dėjo, gal galvon, gal ne, nu, nesusilaikė jis ir užgriuvo ant jos. Kai baigė, toji "atsibudo" tik:
- Ach, kak ty menia napugal!!
- Mogu ješčio raz napugat - vaikino ne pėsčio būta, toji sutiko. Vaikinui kas - napugal.
Saulė vis tik slėptis už debesų pradėjo, taigi, naujų poilsiaujančių damų nesimato, burkuoja, flirtuoja porelė toji.
Vaikinas dar kartą napugal pats pasisiūlęs, po to kelis kart dar - jau paprašytas.
Gražuolė gi sako, nu, napugaj ješčio odin raz i pojdiom, pogody to net.
Pugal, pugal, pugal sunkiai vaikinas, napugal kažkaip tai sunkiai, bet napugal!
O saulutei kas, vėl švysteli iš už debesų, nors atrodo tuoj lis, vėl už debesų pasislėpė- žinia, Baltijos orai...
- Ne, vis tik, atrodo, bus lietus, davai, napugaj ješčio raz, togda pojdiom uže točno - prašo gražuolė.

Vaikinas atsistoja ropom- ant keturių ir:
- Au, au,au!!!

Ilgas tasai anekdotas, geri turi būti trumpi, bet šito cinkelis būtent ilgame pasakojime, ištęstame vaizdingai. Vargu, ar man pavyko, bet juokėsi Vera Petrovna, gal iš mandagumo, o paskui netikėtai sako- jei pasakosi rusiškai, tai ir lok rusiškai.

Nelabai supratau, tiksliau visai nesupratau, bobinčiuje Lera išaiškino - pasirodo, ne tik šunys, bet ir varnos rusiškai kitaip skamba. Šuo rusams loja va taip:

- Гав! гав! гав!

Nelabai man sekėsi su anekdotais, visai prastai. Dabar jų pilna, tais laikais sovietinėje spaudoje jų iš vis nebuvo, lenkų spaudoje rastus visus išnaudojau. Nežinau kas juos kurdavo, bet ir prikurdavo. Politinius- operatyviai vos po kelių dienų įvykus kam.

Chruščiovas susitiko su Kenedžiu. Anekdote - jie lenktyniavo 100 m bėgime. Nugalėjo aišku kas.
TASSo - telegramnaja agentūra sovietskogo sojuza- lakoniškas ir iš esmės teisingas pranešimas ta proga:

"Bėgime Nikita Sergejevičius buvo antras, o Džonas Fidžeraldas Kenedis - priešpaskutinis"

Šitą- per radiją traškantį "AMERIKOS BALSAS" girdėtą, iš manęs išgirdusi Vera ERA pagarsino radijo tašką ir dar pirštą prie lūpų pridėjo, net išsigandusi- tssss... :

https://c8.alamy.com/comp/A3PM65/young-woman-twen-holding-her-finger-to-her-mouth-sign-language-quiet-A3PM65.jpg

Ak, tos moterys - Ievos dukros, moka save kai kada pateikt gražiau, kai nori- plunksnas, t.y. plaukus išsikedena, kažką išsipešioja, pasišpakliuoja, turi ginklų prieš mus nabagus slabakus:

https://image.shutterstock.com/display_pic_with_logo/871054/682807471/stock-photo-keep-secret-pretty-young-woman-showing-silence-sign-with-her-finger-on-lips-colorful-portrait-682807471.jpg

Bent jau sukelti fantazijų jaunikliams. Verai Erai vis tik įtikau, ne vien, kaip ten bebūtų, riebiais, bet vis tik elegantiškais sąmojais. Pvz. nupasakojęs karikatūrą apie nudistų pliažą - dvi moterys rubensiškų matmenų žiūri į ateinantį irgi nuogą diedą su barzda iki kelių:
-Vis dėl to tas ponas Feliksas visada buvo apgavikas.

Lera, mūsų bobinčiaus madų gwiazda, iš kažkur atsinešdavo superdeficitinių madų žurnalų (spalvotų!) URODA:

http://s1.gallery.aystatic.by/650/900/217/5018/5018217900_0.jpg

Moteriškos mados visada tik joms ir suprantamos, jos ten kažką gal ir išsirinkdavo iš tų begalinių piešinukų ir fotkių:

https://cs1.livemaster.ru/storage/f3/ef/966d6257aaa53f563d70055e785w--materialy-dlya-tvorchestva-zhurnal-uroda-6.jpg

Už tat vyriškos mados jame retai, bet tik geros, tiesa, tokios britiškai dendiškos, nu iš kur sovietinam žmogeliui vyrišką skėtį gauti!

https://pics.meshok.net/pics5/63939523.jpg

Sportiškas puslapis su pirmaisiais soclagerio bikiniais:

https://pics.meshok.net/pics2/63939523.jpg

Tad išsiprašiau Leros, kad duotų žurnalų Verai Erai pavartyti, sakiau paaiškinsiu, jog lenkų kalba URODA tai grožis, ne nuo rusų УРОД, net paprašysiu rankas prieš imant tokias brangenybes du kart nusiplauti,
Lera, ilgai spyriojosi, sakau, Lera, jūs gal pati nueikit į rūsį, nes tiesą sakant, mane jau tuoj pastatys į vietą, t.y. bendrą eilę, o tai chana gi ne tik man.

Išgirdusi apie eilę, Irena reikšmingai kostelėjo. Kelis žurnalus nunešiau iškart, specialiai be jokių prašymų be eilės atšviesti. Suveikė, Vera Era net susigraudino tokiu dėmesiu, tad šeštadienio ankstų rytą jai puikiųjų mano Mamos jurginų puokštę įteikiau. Jurginai tie, mano Mamos jau buvo sužavėję visą bobinčių, net Izolda stebėjosi jais, o ji gi užaugusi Ispanijoje.

"Babe 45, baba jagodka opiatj'' - girdėjau, kaip bobinčius kažkada kalbėjosi, kas reiškia- pletkavojo apie kurią tai kolegę, maždaug žinojau ją- iš gretimo skyriaus, visišką senučiukę mano tuometiniu jaunatviškai negailestingu supratimu.

Gal ir apie Verą ERĄ jos pletkino, nežinau, be abejo turėjo pletkinti, kaip apie furiją.... Man gi konkrečiai apie ją Valentina, kelis kart ir kažkodėl vienam sakė - ji vos ne sporto meistrė jaunystėje buvo... Iš SAMBO - samozaščita bez oružija."Nu, pirmą atskyrį tai tikrai turėjo" - pabrėžė Valentina.

Kaip tik nesenai kinuose žiūrėjom kažkokį, berods, japonišką samurajišką filmą. Nepamenu pavadinimo, užtat scena ir dabar akyse stovi... Du priešininkai viens kitam tada neįprastose pozose žaibiškais įsivaizduojamais kirčiais kerta ar mosikuojasi. Karate atseit. Trečias sušunka:"'Dži- u- džitsu!!!'' ir šoka ant sienos, bėga ja, siena, kokiais 2 ar 3 žingsniais- iki lubų, jas pasiekęs, krenta tarp peštukų, bet krenta, ne, ne krenta, o minkštai, kaip koks jaguaras nusileidžia ant kojų ir suriaumoja:

- Dži- u- džitsu!!!'

Gera, natūrali tokia scena, nesulyginsi su šių dienų filmų muštynių skraiduoliais ignoruojančiais žemės trauką :

https://spi1uk.itvnet.lv/upload/articles/31/314413/thumbs/280x210NOVELOTS-KARATE-NOKAUTS-1.jpg

Birželis ėjo į pabaigą, kas nereiškia, kad mažėjo darbų.. Šeštadieniai tada buvo darbo, viena valanda trumpesni, bet su tokiais atsipalaidavimais, ypač po pietų. Birželį ir šeštadieniais ardavo(m), be jokių ''paslabkių."
Na, nebent, jei gimimo diena kieno. Tiesą sakant, tos gimimo dienos bobinčiuje nelabai mėgiamos dėl konkrečios jų datų. Tais laikais neįprasta buvo garsiai kalbėti, juo labiau - klausti apie moterų amžių, tad Bobinčius švęsdavo moderniai - vardadienius.

Irena, kaip ten bebūtų ne tik vedanti konstruktorė, bet ir pogrupio viršininkė, matė- reikia kolektyvui mūsų darniam būtent paslabkės. Mes su Valentina juokaudavom, kad taip ardami komunizmą tikrai anksčiau pastatysim.
Chruščiovo šūkiai, beje, jau buvo nukabinti ir užmiršti.

http://rusnext.ru/sites/default/files/styles/top/public/hrushchyov.jpg?itok=jHPOZAhT

Pačios Irenos balius- vardadienis jau buvo kažkaip atšvęstas gegužės pačioje pabaigoje, aš buvau Juodkrantėje, pagal atgarsius žinojau, kad buvo kava/tortas ir "nieko daugiau, maloletkoms tai jau tikrai"

Išeitis visad yra. Juškevičienė tuoj turi grįžt po dekreto, tad ji iš anksto kiek norinti atšvęsti savo vardadienį. Gudri jinai, žinojo, kad rimto darbo nesigaus, tai vaikiukai sirgs, tai dar kas nors. Vlada - birželio 27, šeštadienis, tad baliavosim. Mano darbas - atboginti iš kavinės TULPĖ kafeterijos Irenos vardu (=po blatu jos vyrelio dėka užsakytą) didelį NAPALEONą BONAPARTą. Solenizantė, atsinešė didžiulį Vana Tallinn, Izolda (ir kada ji su Juškevičiene susipažino?) vyno ispaniško IZABĖLĖ.

Nuo pietų bobinčius "ant rakto", vyrai turite net du Vladus, tai ir švęskit, mes norim savajam ratelyje atsikvėpti - maždaug taip kategoriškai sutvarkė ne kokia ten Valentina, o pati Irena.

Tam ratelyje ir aš! Nu, kaip tam anekdote apie "eto kružok mojego čliena" ir "a eto člieny mojego kružka"! Mokėjau kava rūpintis, buvau išdresiruotas ir išsitreniravęs, Valentina gi, gyvatiškai besišypsodama, klastingai pasišaipė:
- Studente, tu stikliukais damų pasirūpink. Gal maloletkai Irena dar ir čierka leis išgerti.

Drąsiai ėmiausi to likerio. Šiaip taip atidariau, ačiūDie, tai ne šampanas. Pilsčiau į stikliukus kaire ranka atsiprašęs, kad kairiarankis esu, bet kairė tai prie širdies. Stikliukai (ir iš kur jie?) didoki, ką, ką, o jau pilstymo ribas ne tik iš bendro įšsilavinimo žinojau, bet ir per retus Tėvų "balius" mačiau.

Tad- tik iš už nugaros, patogesnės pusės, stovėdamas, kiek pasilenkdamas, su pirmą kartąužsidėtais baltais marškinukais, tamsiu, madingai siauru šlypsu, lyg kelneris geram restorane pilsčiau damoms netingėdamas. Net su malonumu, gal, kad jos kiekviena savaip kvepėjo, net griežtoji Irena. Kiekviena kitaip, bet vis tiek svaiginamai.

Aplamai, kankynė toks balius. Jos ten kudakuoja, juokingiausia, kad visos vienu metu - ir kalba, ir klauso. Apie viską ir apie nieką. Sėdėjau prie lango, Donelaičio/Parodų kampą mačiau - irgi nieko įdomaus. Kai estiškasis didokas (tai buvo neįprastai didelis, "net" 0,7) butelis įpusėjo, manosios "sugėrovės" visai įkaito. Vos spėjau gaudyti jų pokalbių temas.
Na, ne vien - vaikai, namai, ne vien "die drei K- Kinder, Kuche, Kirche", bet arti to- vėl tos mados, fasonai.

Įsidrąsinęs paerzinau apie 3K, buvau kiek to likerio palaižęs ir aš, nežinojau, tiesa, dar savojo 100 gramų sindromo, kuris išryškėjo man pačiam ir ateities sugėrovams- po pirmųjų 100 gramų, man velniškai pindavosi liežuvis, sudarydavau visiškai nusmigusio vaizdą, po antrojo tas pranykdavo, o po rimto, jau Brežnevo laikų "0,5 ant galvos", sobutylnikai kitą dieną stebėdavosi- kaip tu, atrodei gatavas, o neprisimenu, kad būtent tu mane namo parboginai!
Bet tai - dar ateityje, po neišvengiamų treniruočių, po gero desėtko metų. Beveik desėtko. Dabar tie gramai mažutėliai dar...

-Lai Izolda apie Ispaniją ką nors papasakoja, nors ir kaip jai tas atsibodę, nu, ne apie banalias koridas kruvinas, buržujų šitokį išmislą- matau, pavyko ironija, nors gal ir ne, teoriškai visi mes supuvusius Vakarus garsiai keikėme, nors klausydami "balsų", vis dažniau pamatydami vakarietiškų daiktų - paprasčiausių spalvotų žurnalų etc etc etc - galvojome visai kitaip.

Pavyko! Irena leido Izoldai net cigaretę išsitraukti. Koridoje ji niekad nėra buvusi, bet tai ne buržujų išmislas, atvirkščiai - liaudies mėgstama tradicija. Mes, na mūsų šeima, taip ir nesupratom. Ispanija gi katalikiškas kraštas.
Mėgsta jie visokias procesijas religines, koridą, bet ir tuos idiotiškus tiesiog bėgimus prieš pat bulių ragus San Fermino gatvelėmis. Kalba, kad generolas Franko uždraustų, bet ... nedrįsta.

- O San Reme, na Italijoje buvote? - suįžūlėjęs visai klausiu - Gal net festivalyje estrados dainų? Ar Nicoje?

Buvo Izolda daug kur- ir Italijoje, ir Prancūzijoje. Matė ne tik San Remą, Nicą, net Monaką. Bet tai su mokyklos ekskursijomis. Brangūs tai malonumai, va jie tikrai turtuoliams su jų jachtomis, rolrojsais , ferariais ir kitais "kukliais buržuazinio gyvenimo žavesiais", anot vieno ispanų režisieriaus filmo.

O Paryžiuje?- čia jau bobinčius pradėjo klausinėti, savo stiliumi- visos išį karto.

- Taip, ne kartą, net pagyvent kelis metus teko. Na, Paryžius yra Paryžius, pačios suprantat. Tik prancūzės eilinės gatvėj- visai ne modistės. Na, turi prancūzaitės šarmo, labiausiai - kai tampa senutėmis, su skrybėlaitėmis, net su vualiais, na, Monmarte iš tiesų daug dailininkų... Teko būti ne tik, raudonajame malūne - MULEN RUŽE, taip ten kankanai, šokėjos, kur solo šoka vos ne nuogos, užtat su plunksnomis ant galvų ir, hmm, uodegų. Kartą, bet kartą teko vakaroti - LIDO. . Ne, MAXIMe nebuvau, ten nežmoniškai brangu. Eliziejaus laukuose, taip, be abejo, faktiškai tai ... Laisvės alėja, tik ilgesnė ir platesnė, gal aštuonių eilių ir su keturiomis eilėmis kaštonų. Bet užtat be bulvaro, kaip Alėjoje. Na, begalė parduotuvių, kavinių kavinaičių, visur staleliai ant šalygatvio ir masės žmonių, turistų dažniausiai.

https://imgcs.artprintimages.com/img/print/print/guy-dessapt-paris-champs-elysees-detail_a-l-14206047-0.jpg?w=550&h=550

- Kartais pagalvodavau, kad Champ Elisei, pavadinimas, beje, nuo graikų mito apie rojų, vieninteliai paryžiečiai tai tosios senučiukės su vualiais, ir jos užsisėdėjo laukuose nuo praėjusio amžiaus:

https://www.passion-estampes.com/litho/batet/batetchampselysees.jpg

Labai pamalonino svieto mačiusi Izolda, palyginus Laisvės alėją su Eliziejaus laukais, labai... Ne tik, mes žalias jaunimas manėm Kauną esant vos ne Pasaulio bamba, bet ir dauguma kauniečių dar nuo prieškario laikų buvo įsitikinę gyveną mažajame Paryžiuje. Pergalingai nužvelgiau Lerą - va, matot, kaip kalba svieto mačiusieji apie Kauną, "gorodoką" mūsų slauną.

Irena kirto savo stiliumi- na, tuos pasakojimus paryžanskus klausyti, tas pats, kas bučiuotis per veidrodį, pardon, stiklą norėjau pasakyti!

Skaniai vis juokėmis, laikas keist plokštelę, tad įmečiau savo trigrašį.

- Nudistų pliaže? - nustebo Izolda, išgirdusi mano klausimą. Irena, aišku uždėjo man replika apie nebrendylas, o Valentina erzindamasi- na, tai kas daugiau begali rūpėti bręstančiam pacanui, sprogdina gi mūsų studentą visokie ten hormonai.(o, siaube, negi ji mato, bu tikrai sprogdina?!). Lera palaikė mane ar prie Valentinos prisidėjo, kažkodėl vokiškai, kaip visada, mąsliai:
- Das ist naturlich.
Vienžo - geras klausimas, visoms rūpėjo, buvom visi kažką tik girdėję, na moterų ir vyrų pliažai mums žinomi, bet negi iš tikro taip gali būti, kad bendrai visi nuogi pliki pliažinasi.

- Pliažinasi, būtent taip. Ispanijoj tai gal ne, Prancūzijoj nežinau, turbūt, man teko kartą su studentų kompanija lankytis tokiame pliaže Vokietijoje netoli Hamburgo. Brrrr - vanduo ten šaltas- Šiaurės jūra gi, ne Baltija, viskas susitraukia.

- Kas tas viskas?

Na, viskas, ypač vyrams. Taip ten bendrai visi plikinėja, net šeimomis. Apsirengus maudimukais maudytis negeras skonis, nieks taip nedaro. Nudistų pliažai Vokietijoje buvo iki Hitlerio, buvo laikoma, kad tai gražu, kai žmogus ne tik suvaldo, bet ir pakyla virš savo natūralaus "libido seksualis"...

Libido seksualis - kažkaip natūraliai išsireiškė Izolda, pats žodis - seksas žinomas, bet gal ne iš spaudos. Bent - sovietinės. Gražiai skamba - libido sexual!!!
Bobinčius nuščiuvo, aš bandžiau vaidinti, kad nieko čia man naujo, mintyse gi keikiau save, jog be reikalo, ir kaip tyčia šiandien be savo tramdomųjų trikampių. Reikia papildyti damoms taureles, bijau atsistoti, Valentina užpjaus gyvą.

Padėtį išgelbėjo Irena- ji tiesmukiška, kaip visada - na, nemanau, kad kam nors būtų gražu, jei plika defiliuočiau pliaže.
Ar mūsų Vlada, po antro vaiko. Nebent Lera, na, o Valentinai tai kas - ji savo klubais, šlaunim užkripuotų visą pliažo vyriją. .. Negyvai!

Valentina nežinojo nei ką sakyti, kiti irgi- na, kaip ten bebūtų, bet figūringa toji mūsų ilgakojė šokėja. Įsisvaizdavau ją tame pliaže,...

- Ne, tai jūs nesupratot nudizmo idėjos. Nieks ten į nieką nežiūri, kaip kad Suomijos saunose.
- Kur? Kur? - žodis "sauna" dar iki mūsų nebuvo atėjęs, nebent prieškario inteligentai, pabuvę ten, žinojo.
- Na, suomių pirtyje.
- A, tai ir pas mus kaime, pirtyse pirma vyrai, po to bobos, o kai kur sako ir kartu - sustatė viską į vietas Irena - kaip damos žiūrite į trečią kavos puodelį? Ne ispanai gi esam...
- Visos taisyklės turi išimtį, tam jos ir taisyklės - netikėtai palaikė Irenos idėją Izolda.

- Apgavikai ten visoki nudinasi! - netikėtai net sau rėžiau ir keliais žodžiais nupasakojau karikatūrą apie nudistą poną Feliksą. Pavyko, šis "ekspromtas" nesenai pas Verą Lerą parepetuotas. Skaniai bobinčius juokėsi, kažką apie laistytuvą Henriką ir pan., man kitkas rūpėjo.

Bliamba, tai man reiks visą porcelianą išplauti, iššluostyti, dar kavos aparatą - irgi sausai, dar pupelių primalti - kava gi pagal "forma paradnaja" . Sukinėtis, stovėti ten prieš visas su stovinčiu. Pasigailėjo manęs Lera, akyla ji su savo akiniais pustamsiais, paėmė malūnėlį, Valentina irgi - išplausiu tuos puodelius, tu, studente, ant tiek užkaitęs esi, sudaužysi, na bet vyrų WC mane saugot gausi.

Kai su Valentina grįžom su sausais porcelianais/farforais, pamačiau - damos mūsų kukliosios po čierką maktelėjo, nors jų taurelės pilnos, pats buvau tik ką, prieš išeinant įpylęs. Vana Tallinn butelis nusekęs išdavė jas.

Turėjau ir aš savo taurelę įsipylęs, tą likerį tik, Irena, mačiau, budriai skaičiavo kiekvieną lašą...

Po trečią kavos vaišinomės, man smalsu - apie ką gi jos vienos, be mūsų - dviejų "nebrendylų amžinų" - natūralaus malolietkos (manęs) ir niekaip nesubręstančios Valentinos- kalbėjo...

Kaip po kelių dienų paaiškėjo - apie libido seksualis grafikus. Lera išdavė, atnešė man URODA su straipsniu apie tai.
Bet tai buvo vėliau, gal po kelių dienų. Tai va, kokį lapą suglamžė ir išmetė tada mums su Valentina grįžus, mačiau, kažkokias kreives kelias, spalvotas. Mėlyna ir raudona storu staliaus pieštuku nubrėžtas.

Dabar balius pavakarinio vinis laukė mūsų kompanijos. Vinis toji - Izoldos atsineštas vynas. I Muskatinis, IZABELĖ. Ji buvo išsprūdusi ir batų dėžutėje stiklus specialiai vynui gert atsinešė, papasakojo legendą apie karalienę Izabelę, ištikimai kelis metus laukusią savojo vyro iš karo žygių grįžtančio. Buvo davus įžadą- kol anas negrįš, ji nepersirengs savo rūbų apatinių, taigi, baltų. Taip ir atsirado toji baltai/pilka žavi Izabelės spalva. O vienas vyndarių specialias vynuoges išvedė, karalienės vardu pavadino ir dabar jo ainiai jau keli šimtai metų vyną IZABELĖ daro.

Vynas, geras vynas, Ispanijoje geriamas be nieko, jokių ten kavų ar tortų. Jo meistriškai, po lygiai išpilstyti man nepavyko. Izolda pamokino, kaip kiekvienai savąją taurę pirštu trinant, ar paprasčiausiai spragsint vis kitokį garsą išgauti...

https://www.thegreenhead.com/imgs/xl/musical-wine-glasses-xl.jpg

Kažką panašaus - muzikavimą taurėmis - jau buvau matęs. Aristokratiškajame Audros gimtadienyje.
Rūta!!!
Užsinorėjau kažko, išsliūkinau iš bobinčiaus, nieks manęs ir nepasigęs, liko tik IZABELĖ, net kavos puodeliai išplauti, net torto lėkštutės ir šlykščiai aplipę juo šaukšteliai. Valentina vis tik draugė. Tiesa, ir Lera lėtoji mūsų prisidėjo. Man beliko tik vyrų WC (jis daug arčiau) vėl iš koridoriaus saugoti, kol jos abi ten turškėsi su tais plovimais.
Ir man buvo daug smagiau, visa vyrija lai mato, aš ne vien puodelius šefuoju.

Išeiti angliškai, neatsisveikinus, nepavyko. Didžiajame kambaryje nutvėrė Valentina, va, būk geras, nunešk lauknešėlį su bonapartu Verai Erai. Juk pirmadienį vėl jos pagalbos reiks.

Reikia, tai reikia. Nunešiau. Net anekdotą, maniau jai negirdėtą. Iš Čapajevo serijos, kaip sušaudė Petka vieną buržujką pusnuogę. Netyčiom jam tai gavosi, net nešovė jos jisai. Čapajevas gi stebėjosi, kodėl ant buržujkos tosios gražios kaktos - kruvinas, ją ir užmušęs žvaigždės penkiakampės antspaudas.

Vera Era klausėsi ant "divano" sėdėdama, tortu mėgavosi ir vis nesuprato- kamine reikalas, iš ko čia juoktis. Supratęs, kad taip per dantį mane traukia, patraukiau ją už rankos, atsistokite maždaug,madam, demonstruosiu "na palcach".

Be reikalo. Nepajutau, kaip atsidūriau gulįs ant nugaros, o furija toji ant manęs, net aptemo akyse:

https://lh3.googleusercontent.com/xfDdVQ7lJB57BytIEN84jP2971KiMz8r-d9ELOIlhgufWqFXT0NjXWFixr7_dj33VuMOOA=s122

Po to nušvito, auksais sužaibavo net - gal ne tik fantazijose, mačiau gi kaip saga iš chalato ištrūko:

http://k45.studio/wp-content/uploads/2017/07/img2-1.jpg

Taip grūdinosi plienas, Vatsonai...

cdn 91383

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Negerai, oi, negerai, kai nežinai, kad Миша Круг nušautas.

Savaitė ligoninėj, kas reiškia - be interneto, net be radijo taško (pasirodo, yra toks dar Vilniaus radijo), su trim visai nepažįstamais knarkliais.

Banalus apendicitas. Kai po operacijos mane parbogino po veik 4 valandų, supratau, jog mano bendrapalačiai buvo nutarę, jog- "diedu kirdyk".

Ilgai ta lova keliavau,visai nuogas, tik su kažkokia permatoma lyg pelerina melsva aprengtas/pridengtas lifto veidrodinėse lubose mačiau save visame gražume. Selfis būtų puikus! Po to - kažkokiu baisiai ilgu koridoriumi su ne visomis šviečiančiomis lempomis ir nelygiomis grindimis, kojomis į priekį, vos nepaklausiau lovą stumiančiosios- "Negi iškart į morgą?" O gal ir paklausiau. Senatviški marazmai + sklerozė.

Daktaras anesteziologas uždėjo kaukę (deguonis visai nekvepia ozonu?!) komandavo seselei į dešinę ranką įdūrusiai dar vieną kateterį, tiek miligramų to, tiek to, dabar tiek to, dabar...

Žadino mane ir vardu ir pavarde iš kažkokio malonaus sapno... Dar palaikė kokią valandą su dar keliais bendrabėdžiais. Taip ir susidarė tos valandos.
Slava Bogu- nie "kirdyk"- pasveikino palatos kaimynas, artimiausias man ne tik lova, bet ir amžiumi.

Kaimynas kojomis į priekį,ne, ai- priešais mane- šustras širvintiškis. Plepus, linksmas, paslaugus, fainuolis toks. Jis ir žvejojąs, ir dviračiu daug važinėjąs, ir futbolą žaidžiąs. 52 metų, kažkurios grupės... neįgalusis. Sakė ne kartą ''matęs merę Pinskuvienę nuogą'', t.y. veidą nuogą, be špaklių/tinkų, na, be makiažų. Maniau, išsidirbinėja, bent jau su futbolu, nors treninginės kelnės rodė ką kitą- tamsiai tamsiai mėlynos, be primarginimų, bet su jais, žodžiu, fainos. Labai fainos.
Kai jį aplankė treneris su savo "eiline pasija" gražia suknele ir plaukais, supratau - jis tikrai tiesiog fainuolis. Kelis kart iš kavinės pagal užsakymą nešiojo savo lovos kaimynui "normalaus maisto" pietums, karbonadą ar ką ten, iš RIMI ar IKI - jogurto etc.

Tad, pasirodo, mažame miestelyje tikrai yra net keturios futbolo komandos! Ne tik kelios futbolo aikštelės, bet ir stadionas su tribūnomis šiuolaikinėmis!!!

Širvintiškis kategoriškai atsisakė ryti zondą, daktarė paėmė parašą ir išrašė namo. Kol tęsėsi išrašymo procedūra, o tai maždaug pusdienis, visi įkalbInėjom ryti tą prakeiktą zondą. Įkalbėjom. Rijo, prašė išsaugoti pietus, apetitas jo tikrai sportiškas. Prarijo, grįžo, bet kitą dieną vis tiek jį išrašė, nes rezultatai geri.Man pažadėjo- perduos linkėjimus gražiąjai Merei - kad ji pakviestų aktorių šmaikštuolį nesenstantį su savo pypke Aleksandr Širvindt. Gal per mūsų Jurgą Mainelytę, gimusią ir užaugusią jų miestelyje.

http://lampafilm.net/uploads/1290594570_troe_v_lodke_ne_schitaja_sobaki.01.0-24-16.489.jpg

Į jo vietą iškart paguldė gal 40 metų didelį, stambų vyrą, išpurtusį tokį raudonu veidu baltarusį, (labai gerai lietuviškai kalbantį, kaip vėliau paaiškėjo) - palata persijungė į RU.
Dievas saugojo mane- niekad nemačiau kaip atgaivinami persigėrę. Nors net giminėje tokių, kaip, deja gal mes visi turėjau.
Tas naujasis agresyviai puolė prašyti vandens (kategoriškai nevalia), po to - ten gal po kokių 5 lašelinių litrinių - valgyti. Pomidoro atsikando net.
Mūsų palatos autoritetas- kokių 50 metų vyras - alaus bačkos pilvu ir tik su glaudėmis, gražiai vienodai įdegęs a la Palanga kažkaip (=grubiai) sugebėjo nuraminti- būsi čia ne dieną,kitą o savaitę vieną kitą. Baltarusiui paskambinus kažkas be jokių žodžių (bet kada, t.y. nelankymo valandomis) vis atnešdavo didžiulį plastikinį maišą pilną rūbų ir kitko.
Pasirodo, tai jo kolegos darbo. Ar samdiniai. Ar vergai. Ar konkurentai.

Gal iš tikro jį nugirdė konkurentai jo paties naujajame busike. Nepamena, kiek tai tesėsi, 6 ar 9 dienas, tekilos jis mėgėjas, o pribaigė du bambaliai alaus 7,5.
Kai nusiskuto barzdą - vos ne jaunu Čelentanu patapo. Matyt, stipriai su atmintimi sušlubavęs, nes kai alkanas buvo, daviau MINTON mėlyną tabletę, po to visą dėžutę, tai pastoviai sudegdavau dėl rūkymo. Pasigėdinau jo paprašyti, kad kas nors į degalinę užšoktų tų mintonų mėlynųjų. Eilinį kartą keiksnoti teko inkviziciją, kad per mažai sudegino Kolumbo laikais rūkorių, išplito toji zaraza indėnų tabakas...

Ligoninėj irgi yra uolių švonderių. Dėl rūkymo. Viena tiesiog orgazmą gautų jei pagautų. Man kelios apsiribojo "tualete rūkyti negalima". Kitą dieną po operacijos anksti ryte apie 5- tą išeidamas iš WC po ''bukvalno'' dviejų užtraukYYYmų užšokau ant Daktaro - chirurgo mane tvarkiusio. Kadangi chirurgo buvau nematęs, savo stiliuje familiariai, chamiškai tiesiog paklausiau:
- Daktare, tai Jūs mane pjaustėt?
- Ne. Aš operavau Jus.
Žilas toks su barzdele, o aš apžėlęs irgi su barzda, neapsikirpęs (vis atidėliojau kirpyklą kelias dienas) tipiškas senas bomžas. Pasirodo, manasis Daktaras vienintelis gal rūkorius, nors įtariu, kad personalo mergičkos patraukdavo dūmą užrakinamoje avarinėje laiptinėje.

Ilgainiui taip gavosi- dieną, pusantros ar net dvi - aš patapau palatos plepiu.
Na, ten apie bet ką, tik ne apie ligas. Ir ne apie užgėrimus. Pleistro ant burnos neužklijavo, nors sakiau- taip darykit "kogda vas vsech za...ebu."
Dieną prieš išrašymą vakarop ant lovos sugebėjau atsisėsti, o atsigulti- niekaip. Gal pusę valandos, mūsų autoritetas pasakojo, kaip jaunystėje alų su draugais Turgelių kolchozo ežero saloje aštuonios personos- du reisai vieno jų motinos juoda KGB volga. Su laužu, nakvyne, mangalais ir panelėmis.
Aplamai, matyt, ne biednas finansiškai jis - tiesiog superinis plonytės odos vyriškas rankinukas, po lova - odinė tašė irgi matinė, su užraktais matiniais... net nežinojau, kad ir tašės būna ant ratukų. Gal tų firmų, kur moteriškas rankines gamina man nesuvokiamomis kainomis 10000 USD.

Pavyko ant šono atsigulti (= dantis sukandus nugriūti), atėjo svečias, gulėjęs nesenai "mano" lovoje, toks gal 10 metų už mane jaunesnis, vėl grįžęs ligoninėn. Ratu sustoję nuoširdžiai kalbėjosi jie. Apie viską ir apie nieką. Baltarusis prie svečio prikibo - otkuda ja tebia znaju? Iz Vievisa? Net tam ja nikogo neznaju.
Svečias, kad atsikabintų gal, sako:
- O tomu dieduškie ( sic!= aš) čto?
- Apendicit.

Tada visi pamatė, kad "co to nie to diedu" - iškvietė seselę, ji man pasiūlė adatą skausmui nuimti iškart arba žvakutę, kuri ne tik nuims, bet ir gydys. Adatą !!!!!!!! Atsigavau, Reiškia, skausmas nuo operacijos, o ne koks nervo uždegimas nuo skersvėjų - palatose net laikraščiai skraidydavo, lauke + 30.

Baltarusis dabar apie save pasakojo. Užaugo Lietuvoje, o gimė Ostroviece. Taip iš Lukašenkos gavo pilietybę, o iš Lietuvos - 5 metus apsisprendimui.
Žodžiu, be jokių vizų - kiaurai Rusijon arba Evropon. Dirbo Norvegijoje - gipsokartoną montavo. Patvirtino, kad ten montuojamos tik ant medžio tašų, špakliuoamos tik siūlės ir medsraigčių galvutės. Norvegai aplamai vengia tų GKP , nemėgsta šlifuoto medžio, tik lengvai obliuotą . Sakė, "tak nevyjabu..tsia kak u nas s prožektorami". Ten užkalė pinigėlių, nupirko PEŽO, ją nuomoja. 140 jewrų/savaitei. Pežo 4 metų, kainavo 8 štukas. Kai žodžiu pasakiau, kad tai puikus biznis- grubiai metuose 50 sėkmingų savaičių po 100 eurų = 5000. Per du metus nepilnus pilna fondogrąža. Kažkas jam nepatiko, susinervino, o gal paprasčiausiai bloga fiziškai pasidarė.

Pakeitėm plokštelę - sužinojau neįtikėtiną dalyką - Naujoje Vilniuje mes gaminame modernias koordinatines šlfavimo ir kitokias stakles! Na, gal tik surenkame? - klausiu artimiausiojo man amžiumi kaimyno.
- Be abejo, komplektacija iš visur, iš viso pasaulio, bet staklės, na, pagrindas mūsų gamybos.
Liuks Amerika, sakau, traktoriams BELARUS italai gi LAMBORDŽINI variklius tiekia. Baltarusis kažko vėl sunerimo, po to nurimo.

Buvo tai po rytinės vizitacijos, po pusryčių. Tada paaiškėjo - visus tris mus išrašo namo, salaga lieka vienas. Jis įjungė radiją, nuskambėjo "Taip kalbėjo Zaratustra", autoritetas nervingai liepė išjungti - tai mano tėvui tie Mocartai įdomūs buvo. Jo tėvas pernai mirė, buvo radio komponentų cecho viršininku. Vadovavo gal trims gal penkiems šimtams.
Staklių gamintojas sako - "eto že ČTO, GDIE,KOGDA takaja muzyka igrala".
Būtent taip ir buvo, aš pats džiaugiausi "atradęs" tą STRAUS "Also spracht Zaratustra". Kalbinu autoritetą, na ilgiausiai palatoje gulintį ta prasme:
- O kokią muziką pats mėgsti?
- Šansony.
Sutiko, kad na vkus, na cviet tovariščej net.
- O kuris konkrečiai? Man tai keista, nuo vaikystės žinojau, kad šansone - tai prancūzų tokios nuobodžios dainos.
- Tik Michail Krug.
- Na, maždaug žinau, baritonu gražiu jis dainuoja, nesenai mačiau kažkokią laidą gyvai, berods VOPROS NA MILIJON.

Nutilo palata. Supratau, kad stipriai pramazinau kažką.

- Died, ty vooobšče ničego pro muzyku nevrubaješsia, jesli nieznaješ - KRUG ubit.- tai baltarusis mane nuokautavo.
Dar ten kažką užgaulaus man prikalbėjo, matyt teisybės, nes aš į WC ant dūmo kaip probkė įšokau,

Po dūmo vėl sudegiau iškart - stumdama vežimėlį prisistatė su specialiais dalykėliais sesutė, kuri ištraukė kateterį iš pilvo, purškė ten, nuplėšė pleistrus (kaip moterys ir iškenčia depiliacijas ?!), vėl klijavo, iš rankos lai išima bet kuri vietinė seselė, jai šiandien sunki diena- 80 tokių kaip aš. Be to - nei vieno iš jų rūkančio, sakiau gi jau kartą - nepiktai paauklėjo mane.

Autoritetas savo mandruoju išmaniuoju (atsirakina nuo piršto atspaudo) pasiskambino savo poliklinikai, užsiregistravo pirmadieniui. Dar po kiek laiko užsidėjo šortus (gal Versači), marškinėlius. Grįžo po kokio pusvalandžio, bet kiek anksčiau sesutė vėl ant jo lovos buvo prisegusi ligos istorijos lapą.

Budintis gydytojas padavė popieriaus lapą, paaiškino, kad iškilus bet kokiai komplikacijai su tuo lapu - iškart prisistatyti tiesiai į skyrių, kad receptai jau išrašyti elektroniniai, tabletės nuo skausmo, dar atsakė apie tas žvakutes, tad jo paklausiau:
- Daktare, o galiu namie į Jūsų sveikatą taurelę brendžio?
- Galite. Dar šį vakarą man ir ranką paspausti man - šypsodamasis atsakė ir jau rimtai - Jums tik po dietos pabaigos, kaip lape parašyta.

Laikas iš tikro reliatyvi sąvoka. Tai žybt - savaitė praėjo, tai pusvalandis kaip dvi valandos. Pagaliau iš rankos ištraukė kateterius - laisvas aš, prisistatė dukra. Atsisveikinom trumpai ir nuoširdžiai.

Prie centrinio įėjimo mano dūšios nabagai- inkvizicijos aukos. Rūko nesislėpdami, su pasigardžiavimu pasimėgaudami.
Dukra leido ir man pakaifuoti prie pat urnos, atseit šešėlyje ir užuovėjoje. Ant laiptų aikštelės kažkur matytas jaunas, gražiai barzdotas vyrukas dūmą peša.
Specialioje (VIP?) prabangių blizgančių mašinų kokių 4 priekyje, neleistinoje (išvažiavimo) vietoje bentlis, dviejų durų, vairuotojas kažko laukia. Kažkoks aristokratiškas tas bentlis - tamsiai tamsiai bordo, grotelės radiatoriaus smulkios, ažūras tiesiog...
Prie urnos priėjo tasai jaunikaitis, kad cigaretę užgesinti, kaip visada prikibau prie jo- taip, irgi išrašo, gulėjau mėnesį:
- Linkiu Tamstai, kai sulauksite mano metų va tokiu važinėti - rodau į bentlį.
Vaikinas gal nesuprato, ko čia tas senas bomžiškos išvaizdos diedas nori. Atvažiavo mano taksi, kai įsėdau - nykštį man parodė. Suprato ar bentlį pamatė tik akinius užsidėjęs.

Toptelėjo - taigi, jis labai panašus į tragiškai nušautą:

https://www.youtube.com/watch?v=qRKKB2TJMMw

Taksi vairuotoją užmučinau klausimais:
- Kiek km, kiek val. kasdien, kiek darbo dienų savaitėj dirba?
Garbaus amžiaus žmogus, lietuviškai kalba gerai, bet sunkiai, tad jau rusiškai mučinau žmogų, papasakojau apie baltarusį su jo taksi. Tad:
- Kad atnešti šeimininkui 140, reikia uždirbti 170 (degalai). Aptarnavimas, TA, šeimininko rūpestis, draudimas irgi. Kad uždirbti, tai vyrai aria 6 net 7 dienas po minimum 10 val., po 200-250 km kasdien. Aš 6-7 val., max 150 km, max 5 dienas, nes mašina mano.
- Tak vy kapitalist!
- Da, no v proletary obratno storožom mečtaju.

Pasirodo jo mašinai FORD minivenui apklijuotam lipdukais- 20 metų šįmet jau. TA kas pusmetį, einu be blatų, ruki ne iz žo... nu iz pravilnogo miesta rastut u menia, umieju kai ką remontuoti, bet vistiek vos ne stolnikas. Draudimas metams apie 500 jewrėjų, Jei mašina jaunesnė viskas pigiau, bet ne kaip paprastoms lengvosioms.
- Trudnaja žiznj i u kapitalistov okazivajetsia.
- Trudnaja, možet Bog dast miesto storoža. A vy, čto chotite taksistom rabotat?
- Niet,niet, prosto tak interesno.
- Slava Bogu! Sudievu!!!

Lifte dukros paklausiau ar arbatpinigių davė. Davė, apie du eurus, ne gėda tikrai.

Susiradau Krug'ą. Pasirodo, tikrai jo nežinau. Pasirodo, sumaišiau su kažkokiu pavarde panašia į Žabotinski. SKLIAROZA kvadratu ar kubu man, goooglinau - sumaišiau su šituo ūsuotu:

Вилли Токарев " Жизнь продлевает водка и секс". Pilnas jo vardas Vilen, o tai nuo Vladimir Iljič Lenin

Na, va, baigiau, norėjau trumpai, o gavosi kaip visada.

91987

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

PolėXVIIIž+6

Negerai, oi, negerai, kai abu stovite.

Birželis baigėsi. Liepą darbai atslūgo, gal tempas jų. Prasidėjo atostogų metas. Man - rutina. Kartą per pietūs likau vienas ne tik bobinčiuje, vyrų didysis irgi tuščias, tad skubiai šlamščiau Mamos buterbrodą su lašiniais, kad tik nieks nepamatytų! Mano ponios kartais užkaudžiaudavo irgi buterbrodais, niekad nemačiau, kad su lašinukas jie būtų.

Suskambo telefonas, ilgai nekėliau, įkyriai skambėjo- neištvėriau. Tada neįprasta buvo kaip nūnai atsiliepti - laba diena, tralialia tralialia, čia tokia ir tokia firma, kuom padėti traliailai. Tada geriausiu atveju trumpai kur maždaug skambinantis pataikė, dažniausiai visai paprastai:
- Alio
- Pramprojektas? pramprojektas?
- Taip
- Čia prorabas Petrylų Antanas iš Garliavos RMG strojkės. Betonuoju didelę balką, na, tą didžiąją, pritrūksiu betono!!! Vieną gaziką markės 300 gavau, dar bus vienas, bet matau kad pritrūks, aiškiai pritrūks, dalį teks kitur panaudoti, mešalkos neturiu, o ir markė M300. Kaip teisingai padaryti styką? Nu, kad rytoj dabetonuoti, nu, dabaigti - rėkė prorabas užkimusiu balsu.

- Viduriniajame sijos trečdalyje, nutraukimas betono tik vertikalus, gal laipteliais, žodžiu stykas - tik statmenas, jokiu būdu ne nuožulnus. Jokių sluoksnių. Ir kiek galima šiurkštus, kad būtų, tarp darbo armatūros prikaišiokit lentgalių, gerai išramstykit, kad betonas vibruojamas neišstumtų, nu nepadarytų nuožulnumo. Prie darbo armatūros viela priraišiokit - išpoškinu automatiškai, būtent tokiais klausimais mane buvo išdresiravęs kirvis dėstytuvas B. Ir tada supratau- virš dviejų kubų M300, rimta konstrukcija tai, labai rimta.

Prorabas tai nuo rusiško proizvoditel rabot - darbų vykdytojas. Keista ta rusų kalba, rab - vergas, rabota - darbas. Tai labai sunkus, atsakingas, savarankiškas tų prarabų darbas, vieni nervai, sovietmečio pabaigoj jiems net kažkokias lengvatas taikė, išdirbus prorabu 11 metų - 5 metais"pagreitintą" ir šiek tiek padidintą pensiją

GAZikas toks nedidelis savivartis biriems kroviniams vežti. Betono galėdavo pavežti 1,2 kubo, ZILas 2,4 m3, MAZai tik tik pasirodė- tie net 3,6 m3

- Kas tas nuožulnumas- impizavai?
- Nu, statmenas turi būti stykas darbo armatūrai.
- Tai tikrai balkos viduryje?
- Na, sijos, balkos viduriame trečdalyje, matyt 6 metrų ilgio ta jūsų balka, tai po 2 m nuo kiekvieno jos galo, likę 2 metrai viduryje bus tas vidurinis trečdalis.
- Ačiū, o su kuo aš kalbėjau?
- Su P. Edvardu - techniku praktikantu, dabar čia pas mus nieko nėra. Bus už pusvalandžio, paskambinkit dar, arba duokit savo telefono numerį, jums paskambins inžinierius konstruktorius.

- !!!, Tu ką, itititaraiairai, žinai kur telefonas čia. Už kilometrų dviejų, objektas laukuose, aš čia prisiprašiau, kad leistų paskambinti, ir tai jau varo mane na....
- ?! Gal ir po 15 minučių bus, arba laukite prie telefono, gal kitame statybos skyriuje kitam aukšte rasiu...

- Tai iš kur tu praktikantas? Iš polės? O šitą kirvį B. žinai? Kiek gavai pas jį? Dulkino tave? - prorabas garsiai rėkė ir reikalavo garso ir iš manęs - negirdžiu!!! - kažkas įvyko ir aš kaip gaidys garsiai, tikrai garsiai:
- Dulkino, dulkina ir dar dulkins pusę metų!!!!

Matyt, tikrai garsiai iš rėkiau, nepajutau, kaip už nugaros pats grupės vadovas atsirado, kas čia dedasi maždaug. Na, šakės vis tiek, tai į ragelį dar garsiau užrikau:

- Palauk biški, užsičiaupk, biški, tuoj su tavim pakalbės!!!

Ragelį ranka uždengęs, aiškinu kame reikalas mikčiodamas net, kaire ant popieriaus kažką papeckioju. Vadas ima ragelį ir garsiai užbaubia, niekad taip negirdėjau jo taip kalbant:

- Čia projektavimo grupės vadovas Jonas G. Kurią siją betonuojat? Pirmąją iš dviejų? Supratau. Kas tikrino prieš betonavimą armatūrą klojiniuose? Darbo armatūros nereikėjo stykuoti? Gerai. Pats vyriausiais inžinierius? Vakar? Darykit, kaip kad mano technikas praktikantas sakė - sijos betonavimą pertraukit viduriniajame trečdalyje, pagal SNIPą, gal laipteliais statmenais užtikrinkit, kad vibruojamas betono mišinys neišstumtų sandūros klojinio. Taip taip, kaip kad sakė mano technikas, ne grožyje esmė gi ten. O žinot apie uždengimą, laistymą betono? Žinot. Puiku. Prisiimu visą atsakomybę, ryt pats atvažiuosiu į Garliavos RMG, patikrinti, kaip supratot. Sėkmės, Tamsta.

Man nugara šlapia, lyg ir nepramazinau ypatingai. Visai nepramazinau. Vadas klausia:

- Tai kas ten dulkes, hm, dulkina? - na, tikrai niekad negirdėjau jo garsiau kalbant, juolab žargoniškai, kai priekaištavo kokiam konstruktoriui už "liapsus constructum" , kažkaip visada inteligentiškai, tyliai... Matydavau tik tą gavusį pylos, nervingai net cigaretę sunkiai iš pokelio išsitraukiantį.

O čia aš ant viso skyriaus, gal net ant visos Donelaičio gatvės kaip piemuo kaime kokiam plyšavau. Ne iš kart net supratau, apie ką čia vadas klausė, dašuto kaip žirafai ilgakaklei ne iš kart:

- Apie dėstytoją B.
- Žinau ir aš jį. Puikus specialistas. Kirvių kirviu vadinat jį tur būt? Perduokit nuo manęs linkėjimus, kai pamatysit.
- Būtinai perduosiu, būtinai, iškart, kai tik pamatysiu.- tvirtai meluoju, brrrr visur tas kirvių kirvis žinomas, ruduo dar toli, buvau ir primiršęs savo bėdas su juo. Gyvenimas priminė. Betgi sąžiningai taip- išpoškinau gi automatiškai ir visai ne nesąmonę. Prikimšo jis man į "tuščią galvą paskui tuščią kamuolį" kai ko.

Vadas gi savo stiliuje ramiai klausia, o kodėl praktikantas nepietauja, lai eina bent Laisvės alėjon atsikvėpti, pasižvalgyt panelių dailių.

Kaip tik pradėjo vyrai rinktis, pietūs baigėsi, tad aš vėl atbulai- visi į institutą, o aš - iš jo. Laisvės alėja karštą dieną puiki po liepom pasėdėti. Jos jau nužydėjo, nors jų mėnuo tik prasidėjo. Nors man labiau patiko nuostabus- tada ir dabar- Muzikinis teatras, fasadas iš sodelio pusės ypač. Pačios kojos nunešė ten, net suolelį laisvą visai radau.

http://www.tpl.lt/wp-content/uploads/2014/04/img_565.jpg

Ten pasėdėjęs, supratau- bobinčiaus durys buvo praviros, vyrų kambario irgi gal, durys sunkios jų, masyvios, "smetoniškos", kažkas paliko praviras vėdinimui. Tai gal vadas girdėjo ne tik pokalbio pabaigą? Bobinčiaus duris pats ir pravėriau vos pasiekdamas, pokalbio pradžioj.

Miglotai prisiminiau dar- konstruktoriai kalbėjosi gal apie būtent tas kelias 6 m angos sijas, ant kurių ar tai traktorius ar kombainas užvažiuos, o tai dinaminės ir dar ypač didelės apkrovos. Siūlė užsakovui gauti jas gamykloje ŽBK užsisakyti, jie taip ir suprojektavo, o užsakovas prašo keisti tokią atsakingą konstrukciją į monolitą.
Tie pokalbiai dar prieš Juodkrantę gerokai net buvo, kai mes lapų lapus varėm kariškiams, jų tam trenažiorui metaliniam..

***Savo stilium iliustruoti kiek įmanoma tų laikų nuotraukomis, foto nerandu, šita artimiausia, bet jau klojinių skydai anoj pusėj, šioj net polistirolas, darbo armatūra juokingai menka, konstruktyvinė tik sankabos. Foto būtent toks betonavimas ir numatytas ( armokarkasas "pakabintas" kiek, kad apatinė armatūrai išlaikyti apsauginį sluoksnį) nerimtai konstrukcijai.

Tam "mano" Petrylų Antano atveju kur ir žymiai sudėtingiau buvo.

https://masterabetona.ru/wp-content/uploads/zhelezobetonnaya-balka-6-m-armirovannyy-karkas.jpg

*****

Pradėjo lynoti, va, kodėl suoleliai laisvi! Atgal bėgte. Skuosdamas per lietų galvojau apie tą prorabą Petrylų Antaną. Va, jam tas lietus- peilis. GAZikas užklimpti gali, rabotiagos išsilakstyti, prisilakti, o gal jau tą betoną atvežė ir t.t. ir t.p.!

Aplamai, keisti tai laikai buvo... Pradžios priemiesčio mokykloje niekaip negalėjome išmokti teisingai atsisveikinti, ne sudiev, o viso gero, kodėl namie Kalėdų senelis, o mokykloje - senis Šaltis. Išmokome, pripratome, nors Kaune kreipinys - ponia liko. Sunkiau su vardais/pavardėmis. Išmuštravo mus į pavardė, vardas, tėvavardis. Mano vadas visada tik senobiškai prisitatydavo- Jonas G., kaip, beje kurso Vadovas - Sergijus Baublys. Petrylų Antanu - tai tokie linksmų plaučių, familiariai daugmaž žinomas, vienžo -ne bet kas.

Grįžau šlapias kaip viščiukas. Pro vyrų kambarį tiesiog prabėgau, šmurkštelėjau bobinčiun - ten tik Valentina ir Lera.
Abi tik nužvelgė mane ir jokių špilkų. Rūpūs miltai, mano pusiau atidarytame stalčiuje pusė mano arklinio buterbrodo! Dar laikraščiu TIESA suvyniotą. Kaimietiško - juoda duona, lašiniai, agurkai atskirai. Pomidorai Mamos - fantastiški tiesiog- jų neimdavau, per daug sudėtinga ant greitųjų valgyti.

Per tą Petrylų Antaną! Apdžiūvau, vaizduodamas dirbąs. Turėjome bobinčiuje ir mes radijo tašką su vienintele dar programa. Retas atvejis, gal kad Irena atostogose, Lera jį įjungė, ne klasika, daug maž žinoma daina, tiksliau jos priedainis valsas toks užstalėj tinkamas- "ne visus žodžius tau pasakiau" ir dainininkas man žinomas- baritonas toks, kaip ZIMas lengvai į kalną varantis, ne koks ten forsuojantis ZAPukas:

https://www.youtube.com/watch?v=4ebKQaNdDg4

Valentina, mano draugė, vis špilkuojanti mane su proga ar be jos pirmoji neištvėrė - priėjo prie manęs, aš automatiškai atsistojau, apsikabino, stipriai mane pabučiavo, keistai - į žandą, tiksliau- kaklą, (vos zasoso nepadarė !) , dar- kaip šokėja tarpkojyn man koją švelniai, na, kelią tik- aistringojo tango pa , poza ar kaip ten tokia reta:

Edziau, išlaikei antrą vyriškumo egzaminą- ir pasitraukusi atsisėdo.

Kai iškaitau, paraudonavau, matyt, iki šviesoforo Lera lėtai ramiai ilgą sakinį man surezgė:

- Grupės vadovas vyrų kambaryje aiškino, ko taip garsiai telefonu rėkavai su keiksmais net. Ir kad teisingai apie styką aiškiai paaiškinai. Matai, santechnikų skyriaus net iš savo aukšto toji aktyvistė atbėgo skųstis, kas čia darosi, швондерка этакая..
.
Vėl savo stiliuje, jau iš už savo stalo Valentina žybtelėjo eilinę špilką:

- Sėsk, jau sėsk, studente, ko abu stovite!!!

92432 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

PolėXVIIIž+7

Negerai, oi, negerai, kai ne tai genčiai priklausai.

Namo, visada pėsčiomis per Alėją. Pakeliui, kaip ir visi - univermagan (gal ką "išmetė" pardavimui), būtinai- į Centrinį knygyną:

https://www.vzinios.lt/apps/pbcsi.dll/storyimage/VZ/20160613/ARTICLE/160619875/AR/0/AR-160619875.jpg?exactW=800&AlignV=middle&imageversion=Horizontalus&lu=317

Iki Pilies - kai neskubu, kai skubu- iki Lukšio gatvės, ten antro maršruto autobusas. Toji Lukšio gatvė tada vadinosi Požėlos vardu, kai jai gražino "smetoninį" pavadinimą, ilgą laiką kauniečiai vadindavo ... Požėlos gatve. Tipiškas postsovietinis tai reiškinys ar amžinas protestas prieš valdžią?

Visais atvejais jau slabodkėje, pervažiavus tiltą, po kaire medinis namas žalias su vitrinomis - Lapių kooperatyvas. Ūkinių prekių parduotuvė, banalios prekės - puodai, šakės, dar kažkas ir vitrinoje kažkodėl- mano svajonė, magnetofonas "AIDAS":

http://www.rw6ase.narod.ru/00/mg_l/aydas9m_dw.jpg

Su dangčiu rudu, stovi - 105 rubliai kainuoja, be jokių blatų- jei vitrinoje jau ne vienas mėnuo stovi.
Mano draugas Kęstas turėjo būtent tokį, kelias juostas įsirašęs iš radijo naktimis, pagaudavo pianisto džiazo gabalus įrašytus, nepamenu Kramer berods, rami, kaip sakoma relax.

O, visagalis internetas! Atrodo šitas. Kęstas įrašinėdavo jį - iš SPIDOLOS į AIDĄ per mikrofoną. Kartaisl iš iš tėvų RIGONDOS per jungtis. Tokie buvo tie laikai, muzikos kokybė visai kitais matais matavosi.

https://www.youtube.com/watch?v=JvfG9uFswis

Brangiai pigios tada buvo vaikėziškos svajonės,- lyg šiol pamenu kainas- dviratis ERELIUKAS 45, foto aparatas SMENA-2 15, pneumatinis orinis šautuvas 22. Vyriškas dviratis nepamenu kiek, apie "moterišką" net negalvojau, svajonėse mačiau save ant 80 rublių kainuojančio TURIST. sportiniu vairu, net dviem bėgiais.

http://velomasterclass.ru/wp-content/uploads/2013/01/2561-900x525.jpg

Mano vyresnioji sesuo, baigusi farmaciją medicinos mokykloje ir gaudavo būtent 450 senais, t.y. "net" tris SMENA-2,
ne - į rankas gautų trims nepakaktų - mokesčiai visur ir visada. Jų tik komunizme ir rojuje nebus.

Nu, ką jau ką, o AIDĄ rudeniop tikrai nupirksiu, nuo ryt rimtas skriagiškas taupymas, asketiškas gyvenimo būdas, Gobseku Balzakšku tapsiu etc. Taigi, taigi, kaipgis - kiek vėliau tik sužinojau šį dėsnį:

Yra dvi homo sapiens gentys.. Rasė, tikyba, išsilavinimas, amžius, plaukų spalva nesvarbu. Pirmoji gentis, tai tie, kuriems pinigai prie rankų limpa (patys gal net!?).. Antroji- visi kiti,, tai tie, kur pinigėliui sakai - labas, o jis tau sako - viso gero, ate, auf wiedersehen, čiau, geriausiu atveju - iki!

Dėsnis šis nežinau kieno, bet 100 procentų tikra tiesa. AKSIOMA. Net - postsovietiniais, o ir dabartiniais - postTiesos laikais.

Lankiau Visuomeninį spaudos universitetą, sekmadieniais (nes buvo jaunimo iš vakarinių). Paskaitos būdavo visokios - ir velniškai nuobodžios ("tikyba") ir velniškai įdomios- tikrų žurnalistų. Albertas Laurinčiukas- dirbęs net JAV, pats pagrindinio tų metų laikraščio "TIESA" ilgametis vyriausias redaktorius Genrikas Zimanas, tai maždaug tas pats, kas Rymo katalikams- Papa - kalbėjo paprastai, trumpais, aiškiais klausimais, gryna lietuvių kalba, bet vistiek žydišku akcentu. Jis kažkur, vos ne viešai buvo pasakęs, net išrėkęs kokiam tai ypač įkyrėjusiam įkyruoliui partijos draugui, vis įrodinėjančiam, kad ir jis buvo pogrindininkas, kovojęs prieš kruviną fašistinį Smetonos režimą:

- Iš kur tiek pogrindininkų DABAR atsirado??? Prie Smetonos grindų tiek nebuvo!

https://media2.nekropole.info/2015/05/Genrikas-Zimanas.jpg

Kartą tik pats draugas Zimanas, sparnuotos frazės autorius, skaitė visiems mums "universitetininkams", geram pusšimčiui būsimųjų (t..y svajojančių tapti jais) neetatinių korespondentų įžanginę paskaitą . Prieš tokias bendras, t.y. ypatingas paskaitas mus paprašydavo ateit pasitempusiais - su šlypsais maždaug, nevėluoti, namų užduotis rimčiau pasiruošti, nu- nedaryti gėdos Kaunui. Vargšai tie parteigenose kowianski, bijojo net tik Maskvos, bet ir Vilniaus.

Kartą, taip nuteikti su šlypsais atėję, sužinojome, jog pats draugas Zimanas Maskvoj, tad skaitys jo darbuotojas iš "Tiesos", labai perspektyvus ir labai jaunas- jokių šposų kad man nebūtų- prigrasino abiejų grupių kuratoriai prieš pat paskaitą. Tuoj po to pokalbio, lektorių atlydėjo pats VSU vadas, mėgstąs save įvardyti- rektor VUZa visuomeniniais pagrindais. VUZ - tai rusiška eilinė santrumpa nuo "aukštoji mokymo įstaiga". Aplamai, tais laikais buvo gero tono požymis kaišioti rusiškus žodžius, frazes, net posmus. Kaip kad dabar - angliškus. Tas pats baudžiauninko sindromas..

Taigi, supratome kame reikalas- vos ne mūsų bendraamžis tasai lektorius!

Bet kaip skaitė! Išsižioję klausėmės, kuratoriai, sėdėję už "prezidiumo" stalo, vis rankomis rodė mums- užsirašinėkit.
Keletą lotyniškų frazių pažėrė, kelis kartus jas lietuviškai pakartojo, užtvirtino ir tiesiog akivaizdžiai pademonstravo jų talpumą- pradžiai Janonio
Ave, vita, moriturus te salutat! – būk sveikas, gyvenime, pasiryžęs mirti tave sveikina ir mintinai visą eilėraštį. Janonio. 21 metų!

Po to, kad Kauno "Sanitas" tai lotyniškai sveikata ir rėžė:

In vino veritas, in aqua sanitas – vyne – teisybė, vandenyje – sveikata.

Dar- kas tai tie P.S., P.PS, et cetera (etc.) ir dar kažko, tai - tik bendram išsilavinimui, ne straipsniams.

Apie sakinio reikšmę straipsnelyje, jis turįs būti hemingvėjiškas. Rašydavo ans stovėdamas už piupitro, taisydavo, t.y. braukydavo patogiame fotelyje. Apie rašytoją Ernestrą Hemingvėjų tarybinis eilinis žmogus nebuvo girdėjęs, nors tai 1954 m. Nobelio laureatas, nusišovęs prieš kelis metus.
Aš buvau kažką girdėjęs per glušinamą radiją - Tėvo paliktą ant "kalba Amerikos balsas į Lietuvą" ilgosiomis bangomis- "balsas" šaipėsi, kad TSKP politbiuro vadai, taip ir nesugebėjo patenkinti 1959 metų rašytojo prašymo leisti jam aplankyti TSRS.
Dabar, visagalio interneto laikais radau, kad Hemingvėjaus kai ką sovietai storuose žurnaluose spausdindavo dar prieš IIPK, rekomendavo Gorkis 1928 m., bet NEVA "Kam skambina varpai" būtent politbiuras leido išspausdinti tik 1968 metais. Vėliau kiek Hemingvėjus tapo kultiniu, ypač šia įžymiąja foto:

http://img0.liveinternet.ru/images/attach/c/5/88/678/88678990_48u.jpg

Bandėm konspektuotis, sunku - velniškai labai įdomiai tas žurnalistas jaunutis visai. Sakė, na mums visiems įprasta visada rimtais veidais, ką ten rimtais, susiraukėliais vaikščioti.
Juozas Baltušis savo kelionės po JAV įspūdžiais apie šypsenas parašė knygoje "Tėvų ir brolių takais" tik po trejų- keturių metų.

Ta, va, jaunieji korespondentai, imdami interviu tiesiog privalote visada šypsotis. Iš tikro jaunasis lektorius net kalbėdamas rimtus dalykus šypsojosi. Juršėnas. Turbūt jis. Gal jis. Jam tada apie 26 metai buvo. Plaukų neatsimenu, bet kai jis pradėjo reikštis TV gerokai pliktelėjęs, man buvo kažkur matytas.
Gudrus tas Seimo lapinas - iš tikro visada su humoru. Gudrus todėl, kad kiek benaršiau internete- nu, niekur neradau jokios jo tų laikų nuotraukos. Gal ne jis ten mums ir skaitė nekasdienišką, be jokio lapelio, paskaitą.

Vieno seminaro metu lektoriaus paklausiau - TIESA tai nuo ПРАВДА, bet kaip gali kiekvienas miestas turėti po savo TIESĄ? Juk partijos linija vieninga.
Jau nepamenu, kaip lektorius vikriai išsisuko, kažkaip su ISKRA ar dar ten kuo.

VSU niekas nemokė lietuvių kalbos. Mane už kablelius ir gramatiką namų darbuose lektoriai niekad nėra pagyrę, bet labai ir nepeikė. Gramatiką žinojau, kiek ten jos buvo pradžios keturmetėje mokykloje (su baigiamuoju egzaminu!) po to vidurinėje 4 metus, kiek pamenu, vyko kažkokia reforma, egzai tik po septynmetės, o aš dar aštuntą klasę baigiau jau naujojoje, tų laikų geriausioje mokykloje - su aktų ir sporto salėmis, parketo koridoriais, tik viena pamaina ir t.t.

Kaip ir patarė lektoriai, rimti žurnalistai (ir dėst.B! ) visada prie savęs turėti bloknotą, turėjau jį, žaliu viršeliu. Kauno Janonio vardo popieriaus kombinato - taigi, išskirtinai geros kokybės popieriaus, (Smetonos išsikovotas iš švedų moderniausias 1938 metų visoje Europoje buvo šis fabrikas)

http://tvoybloknot.ru/wp-content/uploads/2012/11/ussr-notebooks-hdr.jpg

Jis patogios formos, tiek švarko vidinei kišenei, tiek kelnių - užpakalinei.
Ne tiek jame kažką užsirašydavau straipsneliams į dienraštį KAUNO TIESA, kiek vaidindavau rašantį. Tiesą sakant, tie tekstai dienraštyje atspausdinti mažyčiai - degtukų dėžutės dydžio, vienas - net cigarečių pokelio. Honorarai irgi, bet vis tiek gal mėnesio stipendija- 20 medinių rublių išėjo.

Apart įprastinių jaunuolių begalės kompleksų turėjau dar asmeninių - kaimiečio prie miestiečius su unitazais vieną, ir ypač specifinį - tarptautiniams žodžiams. Audros, Rūtos manosios sesers baliuje, mane tiesiog sudirbo jos draugai- tikri studentai. Sudirbo negailestingai, tą pacaną snobelį išsišokėlį, povo plunksnomis čia besipuikuojantį- jugend, modern, artdeco, Brazilija, ...Tik Rūtos mama kažkaip elegantiškai, bet irgi skaudžiai juos viena fraze sustabdė. O reikalas paprastas - vietoj abstinento, pasakiau absistentas.

Turėjau pusėtiną atmintį, jokiu būdu net nepanašią, kokią turėjo kursiokas Romualdas, kuris paėmęs bet kokią knygą per 5 minutes perskaitęs jos puslapį atmintinai tą puslapį pacituodavo. Polės bendrabutyje ne vieną fuksą lažybose išmaudė.

Va, dėl ko Laisvės alėjoj iškart užsirašiau tą Leros su tokia panieka pasakyto швондерка этакая, buvau lyg ir įsiminęs.tą žodį, kad tik viena raidele ir dar viena papildoma visai negirdėtas man žodis skiriasi nuo švogerka etakaja.
Tad bloknotan užsirašiau- швабдерка.
.
Prie progos, kurią tai dieną, nutaikęs progą, kai buvome tik dviese Leros paklausiau, kas yra ta швабдерка, ji kvatojosi, net ašaros ištryško. Akinius nosinaite ilgai šluostėsi, užsidėjusi juos į mane pažiūrėjo, nekaip atrodžiau susikonfuzijęs:

- Atsiprašau, kad taip juokiausi. Kada nors ir tu iš savęs pasijuoksi. Aš pati Piteryje apsijuokiau konsulviškai, sukeičiau žodyje kaip čia lietuviškai- slog'us, a, skiemenis žodyje konvulsija. Dėl Švonder- tai literatūros herojaus pavardė. Ilgai aiškinti reiktų, o Švonderką tai aš sugalvojau, yra ten tokia, kitaip vadinama. Bulgakovą žinai?
- Gal ne. Ne, tikrai ne.
- Tai rusų sovietskas rašytojas, uždraustas, tad nesigėdink, mažai kas jį žino. Bet žinos!!! - Lera prie manęs priėjusi, akinius ant kaktos pakėlusi, žiūrėdama įdėmiai man į akis, paklausė - Žinai, kas yra SAMIZDAT?
- Žinau, mūsų katalikų bažnyčia taip savo draudžiamas kronikas daro.

Grižo Valentina, kaip visada klubais krypuodama, kvatodamasi. Su Lera apie tai daugiau nekalbėjom.
Šeštadienį, po pietų grįžusi, iš rankinuko išsitraukė, laikraščiu aprengtą knygą,

http://s.zefirka.net/images/2015-05-18/15-sposobov-ispolzovaniya-staroj-gazety/15-sposobov-ispolzovaniya-staroj-gazety-1.jpg

Laikaščiai tuo metu - privalomai užsisakyti, buvo naudojami įvairiai, tad pasiskolinus knygą buvo net geras tonas grąžinti ją aprengtą laikraščiu - atseit pabrėžtinai, kad atsargiai ja naudojaisi, jokių lankstymų puslapiui pasižymėti.
Knygą Leros įsimečiau tašen, tik namie apžiūrėjau. Pasirodo, įrišta į Gorkio knygos aptrintą viršelį

http://antikclub.ru/_pu/1/s85631590.jpg

Lapai gi atspausdinti spausdinimo mašinėle, gal trečias egzempliorius ant gana gero, plono, vos ne rūkomo popieriaus. Spausdinta tik viena puse, todėl apysaka storoka gavosi. Rusiškai skaitydavau tik žurnalus lyg tol. Šeštadienis, laikas į šokius, permečiau akimis vieną, kitą lapą ir užšokau, "kad priešpiet profesorius nepataria savo asistentui skaityti ... sovietinių laikraščių."
Oho! Aha, politika čia, parašyta jau Stalino laikais, vienžo nejuokas. Užtat ir konspiracija.

Tik pačiame paskutiniame puslapyje - Михаил Булгаков "Собачье сердце".

Po šokių grįžes iki trečdalio dasikasiau. Naktį man, pelėdai gerai skaitėsi, bet vis tik akys pavargo. Ne spaustuvinis šriftas, aptrinti ir lapai.
Sekmadieniais net Dievas nedraudžia dirbti valstiečiams, mes priemiestyje turėjome karvę, legendinę, net mano draugams miestiečiams, vardu Jaskulka. Per šokio pertrauką glumindavom paneles tarpusavyje garsiai - jos akys, kaip Jaskulkos. Ar kojos.

Taip ją, jauną telyčaitę pavadino mūsų gyvenvietės ilgametis kerdžius- visų 22 karvių "generolas". Jaskółka - Krėgždė. Kregždutė. Vieną vasarą "generolui" kerdžiui padėjo penkiolikmetis kaimynas Henrikas K., užsidirbo dviračiui TURIST, vėliau tapo šios šakos sporto meistru. Dabar žymiausias tiltų specialistas.

https://encrypted-tbn0.gstatic.com/images?q=tbn:ANd9GcSnQfYbotCkpFw7Ihf7c2d5T9MdJ13PDu2KcfKk43TX6SB0n9GgNw.

Man Tėvas išeidamas darban prisakė '' miešanką" prižiūrėti. "Miešanka" tai avižų ir kažko mišinys, pašaras. Prižiūrėti- tai kas pora valandų vartyti šakėmis nupjautą, sugrėbliuotą jeigu lįetus nusimato- į kupetas sukrauti. Kadangi oras nusimatė gražus, iškart ir dviratę točkę (karutį) nusitempiau tikrais mediniais ratais, kažkas panašaus į arbą:

http://fb.ru/misc/i/gallery/39409/2162758.jpg

Lentelėmis padengęs dalį "ienų", gerai išmokęs prikrauti, suspaudžiant viršų kartimi, virvėmis ją pritraukti, apraišioti - tikra praktika. Jei kur ant kelio išvirstum - šakės, kiek laiko sugaištum. Buvo taip ne kartą ir ne du, bet išmokau.
Dar išgirdęs, kaip Tėvas kaimynui pan Sokolowski, plikiui blizgančia galva, prieš keletą metų gyrė - manasis Edzka- sportinykas, točkę traukia kaip arklys, na žinote gi kaip jiems- kuo greičiau savo normą padaryti - ir pas draugus, stachanovietiškai, bet kaip, kad tik greičiau.

Abu sutartinai pakeiksnojo durnus sovietus, pusę Afrikos šeriančius, pasikeitė ką girdėję per savo radijus "iš ten". Neįtikėtina tiesiog- kaimynas laisvai suprato vokiečių kalbą, tad patikslindavo, ko nebuvo išgirdę per glušinamus "balsus" ką girdėjęs vokiečių kalba iš Hamburgo ar Bonos. Beje, kai keldamas kažką garsiai orą pagadinau, būtent jis nuramino - vokiečiai tai darą net prie stalo-.das ist natürlich.
Tada nepatikėjau, pasirodo- grynų gryniausia tiesa.

Jo vienintelis sūnus Ričardas labai netikėtai mirė ant chirurgo stalo, palikęs trijų metų Stasį ir jau po laidotuvių gimusį Ričardą našlaičiais.
Stasys patapo, kaip brolis, jaunesnis. Negi atsakysi, kaimynui, kuris atėjęs karštą vasaros dieną klausia:
- Czy pan Edward pojdzie kąpac się?
Puidzie aplinkui bu tutai šlapia, ne, niekada taip neatsakydavau tam storuliui plika, net blizgančia raudonai galva, kai nukeldavo (man!) amžiną savo šiaudinę skrybėlę.

Vestis kartu Staselį maudytis- tai atsakomybė, juolab tada maudydavomės Nemune, karjere, kasamame tada dar draglainais nuo kranto, tik iš bėdos.
Paprastai visada kartu Staselis būdavo, kai dirbdavau mėgstamiausią darbą su ta točke-arba, o tai ne vien "miešanka", ir runkeliniai burokai, pašariniai ir ne kopūstai, bulvės amerikankos iš mažų plotelių ir pan. Staselis vairuodavo mane tiek tuščioje, tiek prikrautoje točkėje. Net ant mešankos, o tai gal du metrai nuo žemės. Gavau pastabą nuo Tėvo, bet kad Staseliui taip patikdavo!

Iš tikro Staselis, maniau, pakeldavo mano vertę sutiktų panelių ir jų draugelių akyse ( 18 Kauno būda) . Vis negalėjau pamiršti, kai teko padėti Mamai mūsų karvę pas bulių Veterinarijos akademijon nuvesti, už to pastato kieme buvo gydomi ir kitaip aptarnaujami gyvi gyvuliai, tarp jų ir tasai specialistas- veislinis bulius.

http://www.lsmuni.lt/media/dynamic/files/7671/veterinarijosakademijaapie1936m.jpg

Ėjau iš paskos, kiek atsilikęs jau pro mūsų 18- tos būdos teritoriją, nesinorėjo kad kas matytų (čia jau nieks karvių nelaikė, nebent triušius), karvė gana ramiai eina. Aš einu užsisvajojęs, tiksliau, vaidinu, kad šiaip einu plentu ir atsitik tu man taip, Jaskulka pakėpė tortų, o aš bent į vieną įminiau. Ir atsitiko tai - būtent prieš Karaliūnų namo langus. O Valė- tai ta, į kurią visi klasės bernai įsikliopinę, ji turėjo vyresnę seserį - irgi gražuolę į kurią jos bendraamžiai įsikliopinę. Jų namas gražus, o už jo didžiulis sodas. Valė net žiemą atsinešdavo gražių, didelių obuolių, lyg tik ką nuskintų, atsikandusi sviesdavo kuriam nors įkyruoliui, kasas jai tampiusių.

Tikrai Dievas saugojo mane - nieks nematė, dar tą pačią dieną ėjau į pamokas, jos vyko antroje pamainoje. Absoliučiai nieks, jokių špilkų. Kaip ir visur, bernai daugiau kumščiais erzinosi ir ginčus sprendė. Bet būdavo ir to, kas dabar patyčiomis vadinama.

Kartą mūsų žvaigždė Valė metė obuolį man, pagavau, nustebau- neatkąstą obuolį! Ir pamačiau, kaip Rankauskas į mane pažiūrėjo. Sekančią pertrauką, lauke truputį apsikumščiavom, nebuvau mušeika aš, šiaip gaidelis toks užsiplieskiantis greit. Keista, mano Brolis, ramus, tylus turėjo pravarde Petia, nuo pavardės gal, ne nuo petuch. Aš buvau Papirusas- kad užkankindavau istorijos mokytoją klausimais. Gal nugalėjau, nes Ranka rėžė žodžiu išsiepęs klastinga šypsenėle, akim primerktom sužaibavo - na, palauk! Jam ne fasonas, nes gyrėsi savo pusbroliu boksininku, jis jau dirbo INKARE, prieš kelis metus baigęs septynmetę, labai panašus į mūsiškį Ranką.
Gal nuo tol kažkodėl nemėgau žinomo sovietinio aktoriaus, jo klastingos lyg šypsenos su pradante labai man primenančios Ranką.
Armen'o Džigarchanjan'o:

https://uznayvse.ru/images/stories2015/uzn_1457524741.jpg

Ilgai laukti nereikėjo. Žiemos, tikros žiemos vakarą po pamokų ėjom su Pedro (jis mažiausias klasėje, aš labiausiai ištįsęs, Don Kichoto/Santa Pansa kartais mus, neperskiriamus draugelius pavadindavo, bet Petras dėl Kubos skambančios/laikraščiuose mirguliuojančios tapo madingu Pedro, aš - Papirusu)

Iš priekio kažkoks bernas aukštas artėjo- žybt man, per pusnį net perskriejau. Pedro pasakė - tai Rankos pusbrolis.
Na, ne su naručniku man žiebė, paprasta odine pirštine žiemine, gal ne nuokautas, tik nokdaunas. Ryte vis tik fanaras
(mėlynė po akim) atsirado, su Broliu prie Atramos stotelės, grįžtančiu iš pirmos pamainos kiek anksčiau - nes jų visa klasė savo auklėtoją Kurapką auklėjo, visi sutartinai nuškliankino paskutinę jos chemijos pamoką.. Paklausė- gavai?
Gavau. Pedro, žaltis papasakojo savo broliui, kurs su manuoju vienoj klasėj zubrino. Jų klasės, o ir visos mokyklos, gal net viso inkarukų žvaigždė - Benka, nepataisomas visokių istorijų iniciatorius, mokytojų siaubas, mums visiems tas, kas dabar nusakoma aiškiai- Autoritetas.
Benjaminas Zelkevičius, Lietuvos futbolas vienžo.
Inkarukai - viena kiečiausių ant visos slabados, gal net viso Kauno chebra- mušeikų mušeikos turėjo savo garbės supratimą, nežinau, kaip- gal tik žodžiu, gal kitaip, Benka pasakė, kad netinka už save penkiais metais bachūrą nuokautuoti.
Žodžiu, su Ranka draugais netapom, kartą sutikęs tą jo pusbrolį tik žvilgsnio jų giminei būdingo susilaukiau. Tik.
Po septynių klasių Ranka išėjo iš mokyklos, kas reiškė- baigė septynmetę.

Dar po metų, nutarėm su Pedru (ir jis įstojo kartu su manim į Polę), grįžę iš tos cementovkės kolūkyje, taigi spalio mėnesį savo 18-tą būdos šokiuose apsilankyti. Dar, durneliai, Algį kursioką pasikvietėm. Aišku, apspito mus bendraklasiai, mergaitės labiau - mes kaip povai plunksnas skleidėm- ne pamokos mums, o paskaitos, ne klasės, o auditorijos, ne mokytojai, o dėstytuvai, taip Pedro gauna stipendiją- až 200 rublių. Grojo šokiams mus šefuojančio INKARO ansambliukas, būgnininkas, mums puikiai žinomas, savas bachūras Činčikas (krosinį motociklą Romainių kalnan ne kartą zizagais užvaręs) subarškino būgnais ir mikrofonan rėžė :
- Sodinkime bulves kvadratiniu lizdiniu būdu!!! Kviečia merginos!!!
Pasisiekimas nesvietiškas- visus mus tris mergos viena nuo kitos atmušinėjo. Akies krašteliu pamačiau- tarpdury Ranka stovi. Pamatė ir Pedro. Ranka dingo, salėn neužėjo. Tik susižvalgę su Pedro supratom viens kitą - jis iš rūbinės rūsyje atnešė visų trijų mūsų kurtkes, Algiui - paaiškinsim vėliau, dingstam. Pedro chitro būta, jis trumpiausiu keliu, siaura gatvele neapšviesta pavarė, mums gi liepė iki autobuso stotelės skuosti kiek kitu- ilgesne gatvele. Pavyko, įšokom į autobusą Nr.2 miestan važiuojantį. Algis (dar ne Aligatorius), stambokas, tvirtas bachūras, jis beje- mūsų Architektūros dėstytuvo sūnus, tikras žaliakalnietis, mane autobuse užlaužė - kas per cirkai, Edzka, kaip zuikiams bailiams skuosti?! 18- toj būdoj taip priimta?! Paaiškinau trumpai/drūtai:
- Aš gaučiau nuo chebros tik naručniku, tau gal piką įvarytų į šoną.
Autobusu iki stotelės PASAKA ar DAINA, Žaliakalnyje jau išlipom abu, perėjom gatvę. Papasakojau daugmaž visą istoriją. Jis užsikepė mane iki ATRAMOS autobusu vėl lydėti. Įkalbėjau, na negaišk laiko, nesu joks ten keršto taikinys ir tik atsiprašau už tikrai sugadintą jo vakarą t.t. Pavyko.

Grįždamas džiaugiausi, kad taip baigėsi viskas laimingai, na, pikos (finkos - peilio) nieks ten jam nevarytų, tiesiog sudaužytų kaip obuolį mane ir jį, gal vienodai, gal ne. Iš autobuso vis tik iššokau anksčiau - užėjau pas Pedro į namus. Jis papasakojo- iš tikro, jei eitume ta gatvele būtume susitikę su Rankos chebrantais. Man nieko nesakė, pažino gi, iškart nubėgo prie autobuso stotelės INKARAS. Fain, kad suspėjot į autobusą įšokti.

Buvo vėlus rudens vakaras, gal dešimta vakaro, Pedro dėl visa ko iki ATRAMOS mane palydėjo, abu, kumščiuose po akmenį sugniaužę kišenėse turėjome. Drąsuoliai, zuikiai-puikiai tokie. Atsisveikinom vyriškai - rankos paspaudimu. Pedro šeima pragyveno iš pomidorų daigų auginimo, turėjo mažytį daržą kieme, darbštūs aukštaičiai nuo Rubikių Kaunan atsikėlę.Nors ūgiu mažas, ranką tvirtą turėjo. Pedro pas mane dažnai savo ERELIUKU atvažiuodavo.

Nuo ATRAMOS - įprastas kelias, vienoj vietoj visai tamsus takas, bet tai - jau ne inkarukų teritorija.

Tą sekmadienį gal vienintelį kartą, maudžiaus netolimame karjere retai ir be Staselio- bijojau prapuldyti SAMIZDATą. NeduokDie, jei kas patikrintų - supratau, jokių tiurmų, bet pavesčiau Lerą iš Piterįo. Dėl visa ko, buvau, kaip ir visi bailiai, sugalvojęs versiją - radau gatvėj, maniau Gorkis tai.

Dar kaip tyčia, aukštosios įtampos laidais, beveik virš galvos mano, kokių 70 ar 60 m aukštyje elektrikas pakibęs ore keikiasi, jiems kažkoks ČP kubu gal, virvė nuleista beveik žeme velkasi visai netoli manęs. Vienas nuo žemės komanduoja ar strachuoja viršutinį, trumpai- veik vien rusiškais matais:

http://electricalschool.info/uploads/posts/2009-10/1256463135_45.jpg

Dabar yra technika kitokia, nors 330 kV ar galingesnės linijos tos pačios:

http://novostey.com/i4/2009/11/16/2821741bd1b142a70e7c549f1924bb19.jpg

Gal prieš penketą metų "stulpus" - iš atskirų sekcijų montavo, po to - keliais net staliniecais (buldozeriais) pastatė ant pamatų, nuo jų su draugeliu tuometiniu buvome vakare nušvilpę tokį storą - 50-60 mm "varžtą" aprūdijusį su keturiomis "šaibomis", bus hantelis mums. Mano Brolis už mane vyresnis 5 metais, po kelių dienų pamatęs mus mūsų sode besitreniruojančius ir supratęs iš kur tai - skėlė man skaudų antausį, atėmė, draugelis Pomselis pats išgaravo.
Romas gi man paaiškino- snargli tu, už tokius dalykus sabotažą prisiūtų visai šeimai! Ir kaimynams! Tėvams apie tai ne mur mur!

https://antaspb.com/upload/iblock/527/ankernyy-bolt.jpg

Bet po kelių dienų Brolis prasitarė man- buvau elektros atramoje, ant pačio viršutinio balkono, vaizdas fainas...

- Romka, noriu ir aš! - visaip uodegą vizginau, kažką pažadėjau, vienžo - užlipome abu- vaizdas kaip iš lėktuvo kokio, matau tolimiausius namus, bet jie kitapus karjero, mūsų namas gi - po kojomis. Priedo- ir aš aukščio nebijau. Taigi, taigi, kaipgis - į viršų kopiant nereikėjo žemyn žiūrėti.

Ištiko mane tikras panikos priepuolis, ne, nesusimyžau, bet - Romka, bijau, dar palaukim kiek. Romka ilgai mane įkalbinėjo, paveikė tik jo jau griežtas - aš pirmas žemyn lipsiu, tu iš paskos, nežiūrėdamas žemyn, koja skersinį kopėčios pajusi, jei pavargsi, nugara atsiremk į turėklus, jei krisi apalpęs, tai ant mano galvos!
Tik neapmyžk manęs !!!
Paveikė tas - neapmišiu, nebijok.- lėtai nusileidom iki pirmos aikštelės, po to iki pusės to bokšto, ten išdrąsėjau- iš tikro nukrist neįmanoma, net jei Romkos nebūtų. Tada pamačiau, kad mus stebi gatvės mūsų kaimynė, gretimos klasės gražuolė į kurią visi penktokai ar šeštokai įsikliopinę.
Aš ne, bu mūsų klasėje turėjom savo, pavarde nekasdienine - Karaliūnaitę.

Aš jau, kaip tasai aukštaitis iš šmaikštaus anekdoto- (oho, visos kaimo mergos mane mato!)- lipau žemyn drąsiai, pasidairydamas. Matė daug kas tą mūsų žygį, kažkuris kaimynas, grįždamas iš darbo fabrike ATRAMA, INKARAS, PAKAITA - paslaugiai Tėvams pasakė. Iš mūsų kiemo bokšto nesimatė. Faktiškai visi žinojom, kad tai опора ЛЭП - elektros linijos atrama, bet vadindavom kitaip, nes mums ATRAMA- gamykla ir autobuso maršruto Nr.2 galinė stotelė.

Abu grįžom nosis kiek nukabinę, gausim pylos nuo Tėvo, retai gaudavom, visada pelnytai. Vos neapalpome abu- gavę iš Tėvo po ... saldainį ir kad daugiau tokių dzivaliongų nebdaryti!!!

"Собачье сердце" saulėje kiek paskaičiau, su pertraukomis, gal iki pusės . Parbėgau namo papietauti, aišku, užšokau ant lūpą patempusio Staselio- kaipgi čia - točkės nėra ir aš šlapiais triusikais. Paleido dūdas vaikas visai. Teko jau man pas jo Dieduką prašyti, kad leistų Staseliui eiti kartu prie miešankos ir gal nusimaudyti. Dar jam tuos oro akrobatus parodyti.
Leido. Knygą palikau, savo tašėn. Abu kone bėgte iki točkės, Staseliui įdomu, kaip ten laidais elektrikas važinėja, garsiai rėkaudamas- vienais keiksmažodžiais komandos, trumpos ir aiškios. Jie irgi skubėjo, atrodė- lietus ateina.

Nuosekliai šakėmis kroviau, mačiau, kad vienam reisui daugoka lyg bus, suprakaitavau, o ir Staselis apie maudymąsį
zyzė, paėmiau už rankos, einam žemyn, ten dar nuo pavasario potvynių liko daug lyg ežerėlių mažų. Ėjom jau po laidais beveik, kitaip neprieisi gi. Tik girdžiu iš viršaus garsiai:
- Bla..., ku...va, čto za postoronyje v zone!!! Petrovič!!!

Rėkė viršutinis, kepinamas saulės, apatiniajam šalmuotam vyrui ūsuotam, tas tik man kumštį parodė, tokį kaip kūjis.
Supratau - izvinyte , nieznali dar surikau ir į tikrą karjerą pasukau. Ten Staseliui, ir ne tik jam atrakcijos - draglainais kasė karjerą, apsisukdami, kaušais galingais sau už nugaros supildami viršutinį nevertingą dar smėlio/žvyro/paprasto grunto mišinį.

http://promspectehcentr.ru/wp-content/uploads/2016/12/img_005-4.jpg

https://i.ytimg.com/vi/UZlB8UeF2ZI/hqdefault.jpg

"Kalnai" susiformavo natūralaus byrėjimu kampu apie 45° , kažkiek nedaug padėdavom mes, vaikigaliai, nuo pačio "kalno" šokdami žemyn. Ore- gal 5, gal 7 metrai, svarbu nukristi ant nuožulnios dar vietos. Vienžo- atrakcija, pašokinėji, visas dulkes nusimaudęs nusiplauni. Aišku, su Staseliu minimum valanda ar dvi.

Panašiai ir gavosi, man šokinėti tingisi jau, o ir jėgų reikia tam kopimui, tad Staselis atsišokinėjo mano prižiūrimas nuo vaikiško kalnelio, žmonių nedaug, Nemunas buvo dar švarus, unitazų vis tik ne tiek ir daug jame. Kauniečių tada- 215 tūkstančių, dar be stambiaplokščių namų ištisų mikrorajonų.

Grįžom prie točkės - arbos. Šventa tiesa, dėl to jos traukimo, tik aš - kaip asilas, kuriam žūt būt reikia dar į šokius nusimaudžius suspėti.

http://rezbaderevo.ru/sites/default/files/styles/galleryformatter_slide/public/product_photos/20160910_110618.jpg

Pakroviau šakėmis visą likusį kiekį, laikinas prispaudimas gerai mano sugalvotas buvo, viskas tilpo. Apie šeštą vakaro turėčiau būti jau dar kartą nusimaudęs, forma paradnaja - su nesvietiško gražumo baltaisiais marškinėliais.
Dabar penkta.
Užsitempiu po truputį točkę iki to prakeikto griovio, toks ten griovys, griovelis kokių 30 ar tik 20 cm gylio, nuožulniais kraštais. Per jį sėkmingai peršokus, vieni juokai- už kelių metrų kurortinio kelio asfaltas. Po truputį "padeda" tempti Staselis, irgi puškuodamas. Kad nesimaišytų ir kojos ar rankos kur neįkištų, duodu laikyti jam, kaip kareiviui kokiam grėblį, senobišką, dar mano Senelio - visą medinį, net "dantimis" mediniais. Lengvą užtat ir patogų, platesnį nei geležiniai.

http://empire222.lt/product_images/n/picture_816__26211.jpg

Stovi Staselis kaip prisakyta, su medžio grėbliu ant peties, anapus griovio, šalia asfalto, supranta- tada bus užkeltas ant pačio viršaus. Asfaltu, dar kraudamas girdėjau- laksto, zuja motociklai, nieko nuostabaus jų daug tada buvo. Iš garso visi atskirdavom JAWAs - dviejų skylių (cilindrų) ar vienos, EMKAs - tai ketruraktakčiai rusų nukopijuoti ar gauti kaip reperacijos BMW, jomis mentai ir kaimynas Novikas žiemą/vasarą važinėdavo, kolchoznykų IŽai, vargani Kavroviec'ai ir t.t. ir t.p. Net krosiniu motociklu kažkas pravažiavo, be jokių dusliarkų.

Šakės šalia manęs įbestos, varau, kaip asilas ar arklys sunkiai traukiant galvą panarinęs, iš visų jėgų- girdžiu dviejų skylių JAWA padangų cypimą stabdant. Staigiai sustojo, po jos - dar dvi .Aišku, automatiškai aš stabt, gal Staselis ant asfalto, ne- jis šalia asfalto kaip kareivis stovi kaip stovėjęs, matau truputį įšsigandęs.

- Nu, ir kaip stuuuudentai kolchoznyyykai gyvena? - ititititarai, Ranka tai ant JAWA mandriausios- plačiu, su sportine štanga vairu, lankais apsauginiais, bagažniku tviskančiu, dviejų skylių, su pusiau sutrumpintais dusliarkų vidiniais vamzdžiais- geresnių nebūna:

https://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_689607233/jawa-350.jpg

- Kasa bulves kvadratiniu lizdiniu būdu! - garsiai atkirtau, paniekinančio runkelio tada dar nebuvo.
- Сhebra, žiūrėkyt - koks grėblys pas mūsų stuuudentą. Nu, tie valstiečiai visad bus valstiečiais, kolchznyyykais!!!

Keliese jie burzgino mortociklus greta Staselįo. Išsigandęs motociklų ar grėsmingų, nedraugiškų tonų dūdas jau tuoj leis, tik lūpas graudžiai patempęs, mato, mane pirštu grūmojant - žino, ne boba gi, vyras esi- laikosi.
Atbirbė krosinis IŽas be dusliarkų- taip, tai Činčikas, mandrai per "griovį" ir už mano točkės aplink apsisukęs, ratais griovį ir ten padaręs, vėl ant asfalto iššoko. Staselis dūdas paleido, aš tik žvilgt, kelnaitės jo šlapios, apsisiusiuojo vaika, gal miknium taps per mane visam gyvenimui.

Užvirė gaidelis manyje, šakes demonstrayviai numečiau jiems po kojų- kaip ietį, imkit, atseit patys, aš už ČINČIKO vairo:
- Bliiiaaad, gęsink motociklą, matai, kas su vaiku darosi- ir nusisukęs nuo jų Staselį ant rankų, ko jis nemėgo-aš jau vyras!Prigludo vaikis visas, šiltas tas jo siusis lyg nustojo sruvent man pilvu;
- Jei norit pasikalbėti, prašau bet kada ir bet kur - tik dabar nachui iš čia!

Viskas tas greit įvyko, žaibiškai, kaip visad tokiais atvejais trumpiau negu net hemingvėjišku stilium tas aprašyta, nebent tikri poetai keliais žodžiais suposmuoja. Tik staiga iš dangaus megafonu griausmas triaukščiais , nenusakomais,taip moka tik gimę su talentu)

- Dolbajoby, nedajo...yje, ch..yji vam v žopu zasunu!!! Petrovič, čto, bliad kak chui stoiš?

Matė ta chebrulė niekasdieninį elektrikų vaizdą, girdėjau gi jawas, net krosinio IŽ'o iš vis be duslintuvo, pažino jokių abejonių ir mane, specialiai tam ir pačiu durniausiu man momentu gal sustojo bravūriškai, o gal tas momentas tik pagal zakon podlosti man sutapo. Jie aną lopšyje sėdindį patį pasiuntė triaaukščiais įprastais, bet kai Petrovičius su montirovka priartėjo, keiktelėjo ir nuvažiavo. Nors gal Činčikas ženklą jiems davė.

- Možet imeješ zakuryt? Žalj, nu davai vily, tolknu tebia - ūsuotas budionoviškai stambus vyras su statybininko šalmu paėmė šakes, montirovką kitoj rankoj laikydamas. Aš tada rūkiau, bet tik kompanijoje ir jokiu būdu- ne namie.Cigaretės slaptoje sportinės tašės vietoje.

Pastačiau Staselį, jis jau apsiramino, keista, to ūsuotojo diedo irgi neišsigando, matyt tonas ramino. Vėl pastačiau su mediniu grėbliu ant peties saugiai, keletą žingsnių toliau, prigrasinau stovėti, opats už točkės ienų:
- Gotov?
- Da! - kaip stumtelėjo šakėmis elektrikas tas, ant asfalto vos sustojau.

Kol ruošiausi važIavimui, šakes, grėblį pritvirtinau saugiai, Staselį paėmė ant rankų, kažką po nosim murmėdamas, kaip mestelėjo oran, pagavo, dar kartą - Staselis net krykštavo, kaip kūdikis koks. Gal 2-3 metrus skrisdamas.

Staselį ant viršaus užkėlėme, jam smagu ten, ir saugu- abiem rankom už tvirtos virvės tvirtai laikosi, tad dar pasikalbėjome. Pasirodo, tas keikūnas viršuje - inžinier, daže kandidat , buduščij doktor techničeskich nauk. Nu, kak vsie - on iz Jerevana, no, navernoje jevrej, znaješ že, no on - svoj čelovek.
- Znaju, znaju - kinkuoju galvą, daug vėliau, po gal 10 metų supratau, ką jis norėjo pasakyti...

Tikrina ten daug ką, bet tai tik priedanga, iš tikro pagal "slaptą" spec,zakazą- ar aliumijaus laidai nebrokuoti. Vašym litovskim elektro načalnykam serpom po jaicam grozit eto, pridumali oni, kad i vsie vy- chorošim beznal'om (grynais, neapskaitomais, juodais, kaip dabar sakoma rubliais) platit. Avans srazu beznal'om polučili, serjoznyje oni, kak i vsie vy, labusy (taip kariuomenėje lietuvius vadindavo) - išsiepė ir budionoviškus ūsus ranka automatiškai užrietė.

http://russian7.ru/wp-content/uploads/2018/01/Budyonnyy_1943-768x621.jpg

- Ja, jego pomoščnyk iz togo že Moskovskogogo energoNII, končil tolko technikum, my s nim vies sojuz objechali. A mužik tot, čto litovkoj kosil eto tvoj otiec?
- Da, otiec moj.
- Chorošyj mužik, dal mnie pokosit daže, ja sam iz Altaja, tam moj otiec i matj, stariki uže, no niezdajutsia. Rešil ja i u nich takųjų miešanku zasiejet, eto lučšie, čem luga tolko kosit. Niekuryt tvoj otiec, no mnie daže KAZBEK idia na rabotu segodnia prinios, o pačka, ta, bliad upala v bolotu, kogda nogi myl ja, durak etakij. I daže semion dlia proby, pojasnil gdie kupit ich mešok možna.

- Nu, KAZBEK nenaidu, magazin uže zakryt, skolko teper vremia?
- 18,55 - ant jo rankos laikrodis, bet koks - KOMANDIRSKIJE - anais laikais, kaip kad dabartinIai už dešimtis tūkstančių USD.
- Možet zdies ostavliu, čtob inžinier vaš neoral?
- Da, niet, prijdi ko mnie, on ze ponimajet, sam, kur...a, kuryt brosil polgoda nazad.
- Jasno, spasibo bolšoje, priniesu.
- S bogom!

Pačiu laiku, nes viršutinis elektrikas "tyliai" be megafono paleido savo kakarynę:

- Petrovič! Čto tam u tebia s baškoj?! Chu...ovo priviazal i nie to, balda ty jo...naja!!!

Staselis jau atsigavęs, prašo - dainuokim, Eziau!.

Uždainavom. Visa gatve Vytauto.

- Aš esu žmogus, didžiai turtingas, ir išmintingas, turiu žirgą gražų palvą, mokslas nelenda į galvą

Tais laikais sekmadieniais, kaip kad šis buvo tokia keista mada piknikauti mūsų miške. Parkas, ne miškas tada faktiškai buvo, natūraliai, vietinių nemokamai prižiūrėtas - mes, vaikai, kiekvienas turėjome savo namams pririnkti šiškų (kankorėžių), šakelių prakūroms. Sugrėbdavom patys net spyglius pušų. Atsirado dujinės plytelės su balionais, pamažu, bet neišvengiamai buvęs parkas patapo tuo, kuom yra- apaugo krūmais, krūmeliais.

Piknikautojai, kai kurie pagėrę stipriau, kai kurie, jų daugiausia- tik alaus, pailsėję, eidavo vos ne kolonomis, autobusai maži, retai atvažiuodavo, tad traukė pėsti visi iki stotelės ATRAMA.. Kai kurie su savo chebra dainuodavo, kas kam į galvą šovė.Šįkart kitaip gavosi.

Staselis net užsimerkęs garsiai varo, aš vturavoju, greit piknikautojas, akį man pamerkęs su sava kompanija pagavo, garsiai, tai ir kiti prisidėjo - tikrai linksmai dainavo vos ne visa gatvė, net Brolis pasitiko mane, jau mūsų gatvelėj kas per cūdai čia vyksta.
Daina ta, įdainuota nepamenu, gal Romano Marijošiaus, buvo plokštele išleista ir labai populiari. Lėtai, taip žmogus pasakoja, koks puikus tas jo gyvenimas.

Radau įliustracijai tik tą, Lemano linksmai su kažkuria dainininke įdainuotą:

11 - ta daina čia, ilga, net 3,43, lyg dikselendas, vos ne kantry,

https://www.pakartot.lt/album/balta-roze/apie-palva-arkli2

Pridaviau diedukui jo anūką- gyvą ir sveiką, besispyriojantį net, nenoriu namie, noriu pas Ezių, pas Lomą būt, ant javos pasėdėti ir vėl dūdas paleido jau visai garsiai. Atsiprašiau Dieduko, kur pani Bronia yra dabar klausiu ir gal turite papierosų bent keletą? Nustebo Stasiaus diedukas, jo marti iš Čekiškio Ariogalos, kaip jie ten susikalbėdavo, nežinau. Turiu keletą tuoj, lai ponas Edvardas palaukia, o ji po obelim, Ričarduk'as lyg susirgo...

Po obelim priėjęs, pasakiau apie Staselio išgąstį, kad kaltas, kad ...
- Ne, Etzka, jis kartais ir į lovą prisiusiuoja, nieko čia tokio, ačiū tau, skubėk, gi jau vakaras.
Ponas Sakalauskas man padavė AURORA puspilnį pokelį, paaiškinau, kam jos skirtos. Suprato, na ten dar, kaip visada - dziękuję panu bardzo ir t.t. ir pan.

"Do dupy pšikuje" mintyse tai , aš bėgdamas į karjerą nusiplauti, matau, kad JAWA- 250 jau gal surinkta pilnai. Brolis turėjo keistą madą, labai dažnai ardyti ją, gal kokių 3 metų senumo, na hobis jo toks, kaip dabar sakome. Tėvui išėjus knebinėjo, pietų atbėgęs mačiau- gerokai paardytas, tiksliau tik karbiuratorius išimtas. Sekmadienį! Tėvas tikrai nepagirtų.

Dabar normaliai jau lyg stovi JAWA. Prie vartų. Grįžęs matau - točkė brezento gabalais dėl visa ko uždangstyta. Brolis sako- po 10 minučių važiuoju pas Antošką (Aleksote gyvenantis jo draugas)

Po dešimt minučių buvau pasiruošęs - nauji Kitaico rankų darbo batai, siaurais, bet nukirstais galais (35 rubliai),
Mamos išplauti, išprosyti manieji balti nuostbūūūūs marškinėliai, juodo velveto platėjančios kelnės su smetonišku karininko diržu, ir su - siauru, plastikiniu šlypsu raudonu.. A, dar kojinės nepamenu, baltos ar raudonos tada madoj buvo. Raudonos, prie šlypso.
Šukuosenos sklastymo joks vėjas nesudraikys, ne briliantinais susitepiau, kaip Rygos polės frajeriai, paprasčiausiu tuometiniu sviestu. Vos, vos. Dėl visa ko - kišenėje kepuraitę laikiau,

Dar nebuvo atėję plastiko pigaus laikai, nailoniniai marškiniai tik JAV. Parduotuvėse vyniodavo tik į popierių, plastikinių maišelių banga, mūsų planetą Žemė galutinai sunaikinsiančia, dar niekam net blogose sapnuose nesisapnavo.
Tad normaliai cigarečių pokelį, dar kandiklį naują visai, Rygoj sau pirkau ateities mandrumams pridėjau Budionov'ui.
Rusai nemokėjo cigarečių be filtro rūkyti. Žodžiu, normaliai į šviežią gana mano paties rusišką AiF ( Аргументы и Факты) įvyniojau, Staselis, zaraza, tasai nuo mamos savo kelis didelius obuolius atnešė, jau sėdinčiam ant JAWA padavė. Lūpą vėl patempė, tai Romas pažadėjo- bėk Staseli, namo, kai grįšiu, pasignalinsiu, tu tada ir atbėk, va, dabar pats parodyk, kaip signalinti.

Nustebo Romas, kai jam keliais daužydamas jį, sustabdžiau prie "mūsų" miešankos lauko. Aš atsargiai, kad batų nesuteplioti išblizgintų atsargiai paeže einu- vienoj rankoj laikraštyn suvynioti rūkalai, kitoj du didžiuliai Sakalauskų obuoliai. Budionov'as, pamatęs, kad nešu taboką, nepaisydams viršutiniojo matų, pats prie manęs pribėgo.
Padaviau, atsiprašiau, jei labai reikia, tai brolis grįždamas mieste nupirks ir paduos dar šiandien papirosų.

Budionov'as į laikrodį pažiūrėjęs - net, nestoit, uže 20.05, my kančiajam raboty zdies, peredai priviet batkie svojemu. Kuril ne takųjų gadostj, sigarety eti durackije - a zdies že AVRORA. A za mundštuk, spasibo, tolko v Rygie, vašej stolicie pokupal kak podarki vsiem babam iz našego NII. Spasibo za vsio. A svojej, ona baluetsia inogda zabyl kuptij.

- Nu, labusas, do labas!- vyriškai paspaudė ranką. Tvirta to Budionov'o ranka.

Broliui važiuojant pasakojau per šalmą daugmaž kas čia buvo įvykę. Kai išgirdo Rankos ir Činčiko vardus sustojo net. šalmą nusiėmė. Šalmai privalomi tapo tik kitais metais. Sugaišom kelias minutes. Gera bet tai, kad kepuraitę vasarinę jam kišenėn įkišau- jokio vėjo, nėr- šukuosenos man nesugadins.

Cigaretės papirosai...

Lenkai rūko papieros'us tokius va :

https://retro.pewex.pl/uimages/services/pewex/i18n/pl_PL/201311/gallery_478573_88577113857226191307215812.jpg

Rusai rūko irgi papiros'us, tik visai kitokius, dar tą tuščią galą įmantriai sulankstydami:

https://c1.staticflickr.com/4/3177/2813156267_e5fbcf2e0a.jpg

https://pics.meshok.net/pics5/64226919.jpg

Skiriasi viena raidėlė, o iš esmės.

http://www.vartiklis.lt/plato/pictures/heretic.jpg

INKVIZICIJA, pasirodo, nedegino pirmųjų europiečių baltųjų už rūkymą. Kolumbo jūrininką palaikė kalėjime tik 7 metelius , yra visokių legendų, bet Wiki taip rašo:

Kolumbo jūrininkas R. Cheresas (Rodrigo de Jerez) tapo pirmuoju rūkoriumi už Amerikos žemyno ribų. Jis parsivežė tabako į savo gimtąjį miestą, tačiau iš burnos ir nosies rūkstantys dūmai gąsdino keliautojo kaimynus, o inkvizicija jį įkalino net septyneriems metams. Tuo metu, kai R. Cheresas išėjo iš kalėjimo, rūkymo manija jau buvo apėmusi visą Ispaniją

Buvo laikas, kai filme/seriale aplamai anei veino rūkančiojo, kaip kad sovietiniuose filmuose- bezdenežnaja prostranstvo būdavo.
Kai žiūriu tikrus senus filmus, net retrovai pastatytus, tai rūkė visi, visur ir visada.

Dabar gi JAWA atkeliavau į šokius čia- balkone ne vėliavos, o tie patys rūkoriai, kiek paslapčiom rūkantys, ne nuo komjaunimo aktyvistų, o nuo kultūristų, jei dūmą užtrauktum prie atidarytų pirmųjų durų, tų, kurios arčiausiai scenos, gautum įspėjimą. Pradžiai.

http://renginiai.kasvyksta.lt/uploads/places/634/ktu_rumai.jpg

Turėjau cielus du rublius, vos ne bajoras. 50 kap. bilietas. Vienas rublis taksui iš centro iki namų. Jei kokią panelę tektų vežti tektų už tą rublį- pėsčiom namo tektų kulniuoti. Nuo centrinio pašto tai 7 km.

https://i.ytimg.com/vi/X_7bsInKt3A/maxresdefault.jpg

ir vieną metalinį, ne tokį, bet panašų:

http://bestmani.ru/images/photos/medium/shop2171.jpg

Taip buvo su tautų draugyste TSRS , abiejų genčių.

92705 cdn

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

Negerai, oi, negerai, kai žodis "š*das" tapo norminiu.

Su pačiu Užkalniu kalbėjau ŽR net tris kartus, eteryje.

Pirmą kartą jis su Andriumi Tapinu kalbėjosi, berods, apie naują mūsų valstybės obalsį, nepamenu, gal šitą:

https://m.demotyvacijos.tv3.lt/media/demotivators/demotyvacija.lt_Lietuva-drasi-salis-nes-nereikalingam-slamstui-isleidzia-daugiau-nei-britney-spears-ir-paris-hilton-_13002326664.jpg

http://www.diena.lt/sites/default/files/styles/didele-pradzioje/public/sites/default/files/test/__860572.jpg?itok=vDKYLl6L

https://www.tv3.lt/Uploads/Gallery/photos/a2/f1/70/9e/a2f1709e90f79b4318791894acdc6d39_600.jpg

Kritikavo ir jie abu Andriai tas nesąmones ar keistenybes. Prisiskambinau ir pasakiau savo nuomonę - nereikia nieko naujo išradinėti, yra jau toks, istorikai ginčijasi kieno tas obalsis, aš priskiriu šiuos žodžius Prezidentui Antanui Smetonai, jie monetos briaunoje iškalti.

Genialus sakinys, sakau, viso labo tik trys žodžiai, Zikaro gal atskirti žvaigždutėmis, tad nuo kurio žodžio nepradedi sakinio, jis taisyklingas.

Aversas: Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis apink jį užrašas: * VYTAUTAS DIDYSIS * 10 DEŠIMTS LITŲ 10 *
Reversas: Valstybės herbas – Vytis, žemiau jo užrašas „LIETUVA“ po juo nukaldinimo metai 1936.
Briauna: „TAUTOS * JĖGA * VIENYBĖJE *“

http://www.ve.lt/uploads/img/tr84_4.jpg

Girdžiu, kad pats su savim kalbu, pagarsinu radiją - taigi, matai, Andriau, ko Nemenčinė nori - kad visi vienodi būtų.
Iš tikro prisistačiau Juozu iš Nemenčinės, skambinau iš savo sodo.
Laida baigėsi, kartėlis liko...

Kitą savaitę, specialiai sulaukiau sode tosios Užkalnio laidos, prisiskambinęs atsiprašiau, kad ne visai temon, priminiau žodžius, Zikaro žvaigždutėmis atskirtus. Laidos vedėjas Užkalnis leido tam "zlapametnam ponui Juozui iš Nemenčinės", išklausė, sutiko, net- kad žydai vieningi, nors ne labai vienodi jie - yra net negrų, hmm - juodaodžių.

Puiku, liuks Amerika! Girdėjo tuos mano abu pokalbius ir balsą pažino keli sodo kaimynai, tie iš "mūsų kolchozo pikinių liemenių klubo"...
Daugiau į laidą prisiskambint nepavykdavo, tiesiog sutapimai, darbai ir pan., tiesą sakant, nelabai ir stengiausi, juolab oponentas vienas iš pikinių liemenių kažką kandžiai man pavarė - tu, Juozai vieną kart savo strojką namelio užbaik vietoj niekais užsiiminėjęs.

Šventa tiesa, dar taip nesenai, kokiais tik 1987 atsikirsdavau labai sąmojingai - eto strojka XXI vieka!

Gal vasaros pabaigoj, Nemenčinės parduotuvėje "MAXIMA" jauna mergička kasoje aptarnavo. BEATA TIŠKEVIČ. Paklausiau jos, ar ji žinanti savo bendravardę/bendrapavardę lenkų aktorę BEATA TYSZKIEWICZ? Lietuviškai kalbėjom, tik su vietiniais Nemenčinėje kasininkės kalba kitaip. Rusiškai irgi, tad pridūriau - "тёска".

Ne nežino, ne, tai ne jos giminaitė, paklausiu- babcia gal žino:

http://www.milosctopasja.com/public/beata_tyszkiewicz.jpg

Tiesą sakant, iš kur jai ir žinoti kelių praėjusių kartų žvaigždę:

https://dzieje.pl/sites/default/files/styles/postacie_big_crop/public/201607/tyszkiewicz_beata.jpg?itok=STm125HH

Dar gal po savaitės kokios jau ji- toji mergička, man pasakė, jos babcia ir dziadek'as žino, tik ji dabar labai sena:

http://haszgru.pl/uploads/galleries/b5b98df34a8b543187fe59d3a46b11ad.jpg

Kaip tik tuo metu buvau ir aš girdėjęs apie dar vieną Beatą Tiškevič. Žurnalistė, kvatoklė linksma tokia visada - girdžiu, būtent ją kalbina Užkalnis. Šiaip tos panelės balso nebuvau dar įsidėmėjęs. Užkalnis kažkaip po reklamos vis primindavo, ką šnekina. Retas atvejis, beje, mūsų radijo laidų vedėjams- varo jie paprastai pokalbių laidose, matyt, galvodami, kad visi jų laidų klausosi pilnai- nuo A iki Z.

Išgirdęs Beatą Tiškevič - paspaudžiau mobiliake AAAzR, beveik iš karto į eterį- vėl kaip Juozas iš Nemenčinės.
- Norėjau paklausti, ar Jums žinoma lenkų aktorė?- durnai, užtat, žvaliai paklausiau.
- Be abejo, bet man ne giminė toji ponia Beata.- matyt, ne vienas aš (gal net per tą pačią laidą!) jos klausė. Nors gal vargu. Velnias man už liežuvio patempė- papasakojau apie Nemenčinės MAXIMA Beatą.

- Na, matai, Beata, tavęs Nemenčinėje NET nepažįsta- pašmaikštavo Užkalnis man jau iš eterio dingus. Nieko tas baisaus, gal Beatai kvatoklei neužgaulu tai, žaismingai, ne ant faulo, o ant flirto ribos kalbėjosi jie...

Aš gi prisiminiau, kaip Aleksandras Gomelskis ( iš tų ŽALGIRIS contra CASK, сборная CCCP по баскетболу laikų) pašmaikštavo.

http://jumpball.ru/Files/Publications/xrfj3idg.jpg

http://www.foto.elta.lt/photos/dir24048/dir1202/dir60/dir3/12.jpg

Rusų TV laidoj, jis, maniau TADA, tik ką iškeptas jaunavedys, pademonstravo, kaip šauniai šoka rokenrolą su labai jauna, trečiąja žmona - šoko tikrai jaunatviškai- t.y. neatkišęs užpakalio.

Gal toje, ne, vis tik kitoje šou, į laidą buvo pakviesta ir Nani Bregvadzė. Patiko man, kad Gomelskis automatiškai (= džentelmeniškai) atsistojo, ranką megažxaigždei gruzinų pabučiavo, abu greta sėdėjo - jam tada apie 75, jai apie 68 buvo, tą DABAR išsiaiškinau.

Treneris tiesiog tryško optimizmu, Dainininkė - santūresnė, abu apie savo vaikus/anūkus kažkiek šnekinami papasakojo, net išbalo ji, (taip man pasirodė) kai išgirdo:

- Nani, o tu žinai, kas baisiausia - ne dieduku būti, o atsibusti šalia bobutės!

Tas chamas Gomelskis praleido eilinę progą patylėti, jaunavedys matj tvoju - maždaug taip tada pasipiktinau. Savyje.

Taigi, taigi kaipgis - DABAR internete nepatingėjau - Gomelskio trys sūnūs, po vieną nuo kiekvienos žmonos, gimę 1956,1975,1997. Jis toje laidoje būdamas žinojo tikrai apie nepagydomą savo ligą, gydėsi JAV . Mirė 2005. Jo trečioji žmona mirė labai jauna- vos 50. 2016.

Nani Bregvadzė - vienintelę dukrą, (irgi žinomą dainininkę) tris anūkus, 3 proanūkius.

Gal jos atžalų kaimynai ar kas - sakartvelai dainuoja užstalėj, ant stalo ne vien gruziniškus gėrimus pasistatę:

https://www.youtube.com/watch?v=jQkl0LO6ZZY&feature=youtu.be

Esu trenktas, man tos jų- gruzinų (ar sakartvelų?) vyriškos dainos patinka. Ne vien man. Kartą su savo kursiokais įsivaizdavom gal "kvartetu" tyliai, tyliai TAIP sudainavę - pacvarstyk, antele.
Labai gražiai mums gavosi, mage juostiniam įrašėm.
Kitą dieną paklausėm - Viešpatie!!! Kantrūs kaimynai, nepaprastai kantrūs. Senai tas buvo, žmonės tikrai tada kantresni, politkorektiški :) tikrai tada buvo.

Taigi, Užkalnis. Kuo labiau jis reiškėsi, tuo labiau man nepatiko. Ypač - kai savo blog'e berods - visiškai sudirbo iš tikro pabodusį tą naujametinį filmą IRONIJA SUDBI, S LEGKIM PAROM. Man tada patiko,o ir dabar patinka dainos, beveik visos tam filman sudėtos.
Tik "mūsų laikais" sužinojau, kad įdainavo jas Ala Pugačeva, niekad nebuvau jos ypatingas mėgėjas, bet suprantantis- tai tikrai rusų mega super žvaigždė. Talentinga. Sovietmečiu niekad nedainavo "patriotinių dainų". Ją įsidėmėjau, kai pirmą kartą pamačiau TV dainuojant kažkokią rusišką liaudies lyg daina "paookajem", simpatiška raudonplauke su pradančiu, čia ant rankų gal dukrą Kristiną Orbakaitę, o gal Maksimą Galkiną laiko:

http://img.bibo.kz/?6746045.jpg

Įdainavo meistriškai, tekstai ten rusų poezijos deimantai ar perlai. Borisas Pasternakas (Daktaras Živago, Nobelis 1958!!!). Bela Achmadulina. Marina Cvetajeva - jos dvi net dainos. Jevgenijus Jevtušenka. Na, taip tarybiniai, na taip jau gavosi jiems gimti, nea - čia kaip mums saulę parvežusi Salomėja Nėris!!!

Ne- jokie ten šedevrai, vien š*das. Taip mane sudirbinėjo Užkalnio gerbėjai, nepamenu - vatniko terminas dar nebuvo gimęs, tik runkelio. Užteko proto man tiesiog neskaityti nei ką rašo Gaspadorius, nei jo gerbėjai, nei jo kritikai. Keista.

Na, negi jie, būdami 30-40 metų nei karto nebuvo sutikę to, kas čia posman sudėta:

https://www.youtube.com/watch?v=yvgCUZOXY-A

Tai ir yra tikra poezija. Tikra. Cvetajava parašė "šitą tekstą" 1915 metais, kai jai buvo 23.
Kad "tą tekstą" suprasti, reikia labai gerai žinoti rusų kalbą. Labai gerai.

Kad suprasti, kas tai - paradoksas, kliedesys jaunos išpaikintos panelytės, nuojauta jos ant kokių tragiškų įvykių slenksčio ji , kad jos pačios likimas bus toks tragiškas.... Reikia kažko apart kalbos, dar kažko. To, ko aš, deja, neturiu. Tai nieko baisaus- dauguma neturi.

Cvetajava Rusijoje pragyveno pilietinį karą, nuo 1922 - septyniolika metų emigracijos - Riga, Berlynas, Praha, Paryžius:

До Эйфелевой – рукою
Подать! Подавай и лезь.
Но каждый из нас – такое
Зрел, зрит, говорю, и днесь,

Что скушным и некрасивым
Нам кажется ваш Париж.
«Россия моя, Россия,
Зачем так ярко горишь?».

1939 (!) pati sugrįžo Maskvon. 1941 metų rugpjūčio 31 dieną nusižudė.

Čia- pilnas anot Užkalnio/Algio Greitai fanų" tos šūdinos sovietinės dainuškos" pilnas tekstas:

https://ru.wikisource.org/wiki/%D0%9C%D0%BD%D0%B5_%D0%BD%D1%80%D0%B0%D0%B2%D0%B8%D1%82%D1%81%D1%8F,_%D1%87%D1%82%D0%BE_%D0%92%D1%8B_%D0%B1%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8B_%D0%BD%D0%B5_%D0%BC%D0%BD%D0%BE%D0%B9_(%D0%A6%D0%B2%D0%B5%D1%82%D0%B0%D0%B5%D0%B2%D0%B0)

***************************
Taigi, Užkalnis. Įtariu, kad net kankinamas neišduotų ans, va, jo kumyras:

https://i2-prod.mirror.co.uk/incoming/article6247347.ece/ALTERNATES/s615/James-May-Jeremy-Clarkson-and-Richard-Hammond.jpg

https://s1.15min.lt/images/photos/2015/03/17/original/top-gear-vedejai-550826e7cf3ca.jpg

Nenustebčiau, jei pats Andrius yra prisipažinęs viešai, tikrai nenustebčiau.
Greičiausiai ir prispažino, tai būtų jo - mėgstančio ekspromtus/paradoksus/improvizacijas/tieisiai/šviesiai džiazuoti vienžo, stiliuje.

**********************
Visai nesenai užsimušdamas ieškojau savo knygos vienos, jos kaip ir viskas pas mane, (ir galvoje!), mano paties sukurtu dėsniu - CHAOSE NIEKO NEGALIMA RASTI, BET NIEKO NEĮMANOMA IR PAMESTI:

https://www.sena.lt/upload/cache/800x800/book-covers/2017/05/06/021844-img-00076.jpg

Radau! Kiek netikėtoje vietoje - "mūsų laikais" pirktų/laimėtų knygų lentynoje. Mažai ten jų, kažkodėl ir ši ten. Pirkta ji 1982 rugsėjo 22 Pabradėje, rudu flomasteriu mano ranka šriftu eilute viena knygos paskutiniajame puslapyje- prieš viršelį parašyta.
Kaip visi snobai snobeliai svajojau turėti EX LIBRIS. Turėjau tokį, na madą gavus kur knygą būtent taip ir ten užrašyti. Sovietiniais laikais "gauti" ir "pirkti" du visai skirtingi dalykai. Pabradėj tada pirkau knygyne.
Trečiadienis. Ne grybai, aišku. Nors užmušk, nepamenu, Pabradėje teko būti ir bendrauti su kariškiais jau mūsų laikais - 2000 metais.

Tą 1980 metais Vsevolod'o Ovčinikov'o rusų kalba išleistą knygą КОРНИ ДУБА, mikliai - 1982 "Mintis" išleido dideliu, bet kukloku tiražu - 50000 (penkiasdešimt tūkst.) egz. atiduotu spaudai 1982.08.13, formatas 84x1081/32, 281 puslapis, kaina 1,20 rublio, (= kompleksiniai pietūs prabangiame restorane, pvz. DAINAVA.

Taigi, ĄŽUOLO ŠAKNYS. Įspūdžiai ir mintys apie Angliją ir anglus.
Vertė J.Kuolelis.

Šios knygos, tiesą sakant, ištisai neperskaičiau... dar. Šokinėdamas nuo vieno prie kito, kaifavau. Net maniau, va, kodėl man patinka škotiškų spalvų derinio kepurė, va, ir man nepatinka, kai žmogus giriasi, koks jis specas, apie hobius ir t.t., ir t.p., etc. Net buvau išmokęs - kas tai yra Anglija, kas Didžioji Britanija. Gal perskaitysiu nuodugniai - iki paskutinio 281 puslapio.
A, dar, be galo apsidžiaugiau, nuoširdžiai, kai sužinojau, kad sovietų propagandos ruporas В.ОВЧИНИКОВ gyvas.
Reiktų kabučių, nededu.
*********************
Taigi, Andrius Užkalnis, šalia jo knyga išleista 2009 metais 2000 egz. tiražu. Mano pirkta, be ex libris, kaina pieštuku pakerveziota - gal 10, gal 19 litų. Matyt, 10, 2009- tieji ne vien man buvo "liesosios karvės metai".
Nupirkau, ir užmiršau. Pradulkėjo ji ten až 9 metus:

http://www.mainyk.lt/img/items/44/346/13/4eaea9c7608ac.jpg

Prieš kelias dienas ją susiradau, pavarčiau. Užšokau ant autoriaus nuorodų, jų ten begalės, užšokau, kad Anglijoje maisto kortelės panaikintos tik 1954 metais, kai TSRS - 1947 m! ( psl. 86), apie Karalienę Elžbietą dabartinę- ji kaip jauna panelė E.Vindzor IIPK tarnavo kariuomenėje ir pasiekė leitenanto laipsnį (psl.81).

Labiausia patiko psl. 59 septynios mirtinos nuodėmės, visas jas esu padaręs:

Godumas, puikybė, apsirijimas,pavydas, kerštas, palaidumas ir tingumas.

Pradėjau skaityti, iš 247 puslapių perskaičiau jau nuosekliai - iki sporto, o tai psl. 164.

REKOMENDUOJU VISIEMS PERSKAITYTI.

Gooogle+ iš manęs tik čiūt čiūt pasišaipė, esu ten tam rate tikru vardu ir tikra pavarde, taigi, internete manęs nėra, o tai reiškia - nulis, zero :)

Čia, patogumui visos išleistos knygos A.Užkalnio, 12 gal, susirikiavau, kad rodytų nuo A iki Z:
:

https://www.knygos.lt/lt/knygos/autorius/andrius-uzkalnis/

*********************************************************************************************************************************

Kai perskaitysiu visą tą pirmąją jo knygą, žadu autografo iš jo paprašyti.

Prisistatysiu, kaip giminingas jam dūšios, bet ne kaip jis, o tikras, gal net pagal kraują - graf-as. Nuo žodžio - grafomanas.

93097

Juozax

Juozax
Juozax portretas
Offline
Last seen: prieš 2 valandos 10 minučių
Joined: 2009-08-27 09:52

PolėXVIIIž+8

Negerai, oi, negerai, kai gauni neteorinių panelių pamokų...

Vasarai įpusėjus PRAMPROJEKTE darbų lyg ir sumažėjo. Skylės projektuose užlopytos, lopai irgi, kas praleista buvo - papildyta, naujų rimtesnių objektų kaip ir nėr- atsipalaidavimas. Man irgi. Tik rutina- bilietai į kinus, kava, kažką neatsakingo pabraižyti.
Jau nepamenu detalių - kodėl papuoliau į plaukymo baseiną. Ar tai vidaus varžybos, ar atranka prieš PI spartakiadą. Irena paklausė - ar moku plaukti?
- Puiku- šį sekmadienį KKI plaukymo baseine apginsi mūsų skyriaus sportinę garbę. Tik nepriburbuliuok!
Žinojau jau, kad ji vos ne čempionė plaukymo, rinktinės nare buvo būdama KPI studentė.
Nepavyko išsisukti, negalėjau gi teisybės pasakyti- Valentina užerzintų negyvai- plaukti moku gerai, net manau, kad puikiai. Kauno 18-tos būdos fizinio lavinimo Mokytojas Balčiūnas išmokino:
- Galva panardinta, kas antras mostas iškvėpti (į vandenį!!!) įkvėpti, vienam rankos mostui- keturi kojomis aukštyn/žemyn- tik po vandeniu tos kojos turi būti. Jokio taškymosi, jokio skubėjimo, jokio tryzniavimo - gana grubiai užbaigė pamokymus Mokytojas ir pats parodė kaip tai daroma.
Nuplaukė lėtais galingais mostais, tyliai ir greitai - kaip torpeda. Kraulis.
Tą vienintelę pamoką Mokytojas pravedė mokslo metų pabaigoje Lampėdyje.

Bet - nepamokino, kaip nerti į baseiną. Plaukti senovišku krauliu buvau per tuos kelis metus pramokęs, nardyti irgi, bet šokti nuo startinės pakylos tikrame baseine- baisu. Po rankinio treniruočių kartą KKI baseine teko paplaukioti, šokdamas "ant krūtinės" pataikiau "ant pilvo"- komandos draugai ir nedraugai užerzino, nors plaukiojo tikrai ne geriau už mane.

Net naktį atsibudęs save raminau- šokti tik kartą reikės, o tako gale kaip nors apsiversiu grįžimui. Gal nebūsiu paskutinis. Gal nepataikysiu į gretimą takelį. Takelis man išpuolė geras- pats kraštinis. Varžovai irgi geri- vieną tokį dziacką - senuką kokių 50 metų, storą- kaip alaus bačka- tikrai aplenksiu. kiti du - Tomas ir dar kažkoks iš santechnikos skyriaus lai lenkia mane. Būsiu- kaip Kenedis iš anekdoto- priešpaskutinis.

Ne pilvu- veidu- pataikiau plotis. Varau, matau- neįtikėtina, storulis greta, kaip ir kiti. Gerai, dabar nesusimauti apsiverčiant. Skaudžiai atsimušu ranka į sienelę, verčiuosi, varau. Nieko nematau, tik sieną, lyg tai girdžiu skandavimą. Finišas. Nesusigaudau, negi aš paskutinis? Nea, santechniką su alfonsiškais ūsiukais pralenkiau, tikrai pralenkiau. Tomas gerai plaukė, mačiau Juodkrantėje, kai nuo jachtos šokinėjom. Bet nelabai- pavėluotai į marias įšokęs, visada jį pavydavau. Senukas šitas, dziadzia?! Tai jam skirta buvo skanduotė- stankė! stankė! Na, taip - jis nugalėjo, bet ko Valentina mane apsikabino, net prisiglaudė trumpam su savo maudymuku?! Karšta tokia. Kaip bandelė.

- Malačius, studenčiuk, malačius. Nedaug truko, būtum Stankevičių, patį pačiausią Stankevičių nugalėjęs. Sporto meistrą, Lietuvos rekordininką.

Matyt, mano mina dar kvailesne patapo- Valentina net šlaunim mane pakabino. Na, iš kur man žinoti? Jis iš instituto vadovybės, tad man, menkiausiam sraigteliui, nežinoma persona. Ir ko čia Valentina glaustosi visų akyse- juk žino, visos vyrijos akys į ką ...o ta gyvatė dar tango pozą visų akyse išprovokavo, ne gana to- ilgai turėjau ją teatrališkai palaikyti ir jos koją savąja jausti tiesiog fiziškai. Nors su trikampiais savo nepamainomais aš, bet nejauku. Sagos visos trys užsegtos, bet maža kas.
Pasveikino ir Irena- maladiec! Pasirodo- ir Tomą apdėjau.
Priėjo ir pats nugalėtojas, gerai varai jaunuoli, pas ką treniruojiesi? Kaip tai pas nieką? Balčiūnas? Žinau tokį- buvom kiečiausi varžovai. Puikus plaukikas, kraulio meistras. Perduokit linkėjimų jam.
Kažkodėl pagalvojau, kad dzin jam aš, priėjo tik dėl Valentinos šlaunų, krypuojančių net be aukštakulnių.

Neperdaviau linkėjimų, su 18 būda nutrūkę visi ryšiai ne vienus, o jau keturis metus. Dabar, rašydamas apie tuos tolimus laikus, prisipažįstu - kiauliškai padariau. Fizkultūros Mokytojui, nors iš išvaizdos grubiam, šiurkščią barzdą kasdien (ir gal ne kartą?) besiskutančiam, gražiam savo negražumu, būtų malonu.

Dabar bobinčiuje per dantį visą savaitę mane traukė. Kad karjeristas aš- pasidaviau specialiai viršininkui. "Gaila, kad tokia trumpa distancija, būtų galas tam Erodui - Irena su juo turėjo savo sąskaitų- Tad nešaudytų akutėmis kiauliškomis į Valentinos begėdišką grožį.
Kai likom vieni su Lera, toji mąsliai man paaiškino - "liubovj strašnaja sila", tarp jų buvo kaip ir romanas. Jetau, tarp šitų senių meilės/seilės!?

Dar vienu įvykiu nuskambėjau, nors tikrai to nenorėjau. Tą vasarą patapau tokiu mergišiumi. Kaip Edik'ai iš tarybinių filmų. Po kiekvienų šokių- vis kita pana. Iš pradžių natūraliai taip gaudavosi, parlydžiu panelę, pasikalbam, neįdomi man ji- mandagiai atsisveikinu. Kas reiškia- jokių pasimatymų. Su viena vis tik susitikom, nusitempė į indų filmą. Daviau jai tarnybinį telefoną. Kvailys. Gėlė dulkėse. Košmaras- nuo to laiko nesu matęs jokių apdulkėjusių gėlių- anei vieno indų filmo. Nuo įkyrių jos skambučių pagelbėjo tik bobinčius. Suprato kolegės- Valentina atsiliepė telefonu- ne, jo nėra, šiandien nebus- žmoną savo lanko gimdymo namuose.

Labai mandras gal buvau, gal išrankus, bet greičiausiai po Vernerio kančių "keršijau" Ievos dukroms. Kartą pamačiau labai įdomią panelytę, nepaprastai panašią į kino filme "Raganė" vaidinusią Mariną Vladi. Ilgais, palaidais plaukais- dar nevisai įprasta tada šukuosena. Tokią tik Juodkrantės dailės studentė, "manoji" Rūta turėjo, betgi ten kurortas.

https://pic.rutube.ru/video/69/2b/692bcb956d0b2bba0a62df43ebc5d5a3.jpg?size=l

Palydėjau namo, savo "stiliumi", nepaskyręs pasimatymo atsisveikinau gal kelis kartus, laukiau išdidžiai jos reakcijos, paprastai gailios. Nesulaukiau. Išdidi pana, iš lengvo akcento supratau- rusaitė ji. Kai už kelių savaičių ją vėl šokiuose pamačiau, nuėjau lyg jos kviesti ir netikėtai net sau, pakviečiau šokiui greta stovinčią merginą. O rusaitę ištiko tiesiog isteriškas verksmas,dingo už kitų panų, o po to ir iš šokių salės. Kiauliška savijauta, va, net pravirkdžiau mergą prie visų, taigi, satisfakcija, o jokio pergalės džiaugsmo, jokio saldaus keršto jausmo! Koktu! Pasivijau ją tik gatvėje, ir tai tik todėl, kad žinojau, kur gyvena. Atsiprašiau. Ilgai kalbėjomės ant suolelio, įdomi pana, iš kazokų jinai, po to pabučiavau ją, ji aistringai atsakė. Taip, kad man pasidarė baisu- sudraskė man krūtinę po gražiaisiais mano marškiniais. Iki kraujo. Draugystė taip aistringai prasidėjus- kaip koks degtukas suliepsnojęs- greit ir pasibaigė.
Ir net neaišku kodėl- gal kad mane vadindavo Ediku?
Taigi, taigi, kaipgis- tiesa paaiškėjo tik rudeniop.

Draugeliai dėl mano tikrosios, vienintelės Rūtos per dantį patraukdavo, bet neskaudžiai- visos jos tokios ir panašiai. Jie ir pasiūlė- einam ieškoti kitokių, į DK- Karininkų namus- tai prieškarinė ir dabartinė Karininkų ramovė. Keista, kad tik dabar dašuto, kodėl DK. Dom kultury. Kaune kalbėdavo - ten panos paprastos, ant aukštakulnių padų savo kainą užrašo. Nepatiko ten mums. O ir padų nieks nerodė.

Taip vasara ir bėgo. Užkabinau Odry, kas reiškia Audrą. Kelis kart susitikę, kažkokį gerą filmą žiūrėjom, trečiaeiliame pakartojimų kine- ji ten mane nusitempė. Gal Felinio - "Kabirijos naktys", pamenu, jog nepatiko man tada. Kaip ir dabar. Tikrąjį Felinį matėm daug vėliau, geriausius jo tikrai gerus - 81/2, Amarkordą, Saldų gyvenimą. Prieš spektaklį Dramos teatre užėjau jos paimti į butą, pačiame centre. Ar sutapo taip, ar taip pas juos buvo priimta- jos motina skalbėsi greta balėjos su skalbimo lenta banguota pasistačiusi patefoną.

https://www.raeucher.info/wp-content/uploads/2016/12/rumpel.png

Kol Audra staipėsi prieš veidrodį klausiau muzikos. Savo paties nustebimui- su malonumu simfoninio orkestro. Vivaldžio vasarą. Vasara. Dar sublizgėjau prieš jos motiną- (net rankas nusišluostė) kad pataikiau - palaukim Vėtros, spėsim, anksčiau skubėt reikėjo, dar gi pusvalandis.

https://www.youtube.com/watch?v=NqAOGduIFbg

Tą leitmotyvą, būtent vėtros, visą vasarą transliavo LATO Z RADIEM, apie tai bandžiau protingai nutylėti. Kur tau! Tiesa, ne iškart- tik kitą dieną Audra man įgėlė- pasipuikavai prieš mano mamą, labai maloniai ją nustebinai, apgavike tu. Ji gi Varšuvos radijo dieną neklauso.
Įdomi Odry, bet per daug protinga. Tiksliau- kvaila, vis parodanti, kas čia meniškiausias, žinovas, o kas snobelis toks Edik'as.

Nepamenu, kur ir kaip susipažinau su Henrieta. Gal kokiam baliuje, gal šokiuose. Baliai tai jau išeinantys tada iš mados sudėtiniai pobūviai pas tą, kas turi plotą tam vakarui, tiksliau nakčiai. Patefonas, kalbos, dainos, šokiai. Panos pasirūpindavo maistu, bernai kitkuo. Bernų visada trukumas, tad jei pakviesdavo vieną iš mūsų chebros, prikabindavome ir kitus du, panų užtekdavo.
Viena vienintelį kartą pritrūko vienos. Problemą išsprendėm labai paprastai- išėjome į Žaliakalnį, gal aštuntą vakaro trūkstamos panos medžioti. Medžioklės plotas labai mažas - tarp dviejų kino teatrų- DAINA ir PASAKA.

http://pilnas.kaunas.lt/wp-content/uploads/2018/09/KMM-F-1175-ori.jpg

http://vetytaametyta.blogas.lt/files/2009/11/k2.jpg

Pirmą sutiktą gražią paną ir areštavome- nusivedėme į balių. Tiesa, matė ji- trys vyrukai, blaivūs, paaiškino tiesiai šviesiai, net telefonas ten yra, galės ji paskambinti tėveliui/mamytei ir adresą pasakyti, šeštadienis. Ji nieko nesakė, mąsliai šypsojosi pro akinius pustamsius, kurie jai labai tiko ir buvo visai ne nuo saulės, abiem rankom knygas kelias spausdama prie krūtinės. Tai buvo Alfreda- velniškai apsiskaičiusi merga. Paskambino, adreso nesakė, tik jog grįš vėliau- pateko į keistai įdomią situaciją, Kitos baliaus kelios panos pasipuošusios, viena jų kvaila šukuosena- lyg puodynę ten paslėpė.

https://jackieohohoh.files.wordpress.com/2016/06/tumblr_mak3nx54so1rtsaseo1_1280.png?w=670

Alfreda kažkaip kitaip atrodė. Ne kowianskai. Studentė VVU. Nors ryškiai jos nei vienas mūsų neverbavo, vėliau kažkaip mūsų keliai susikirsdavo. Ir visada prieš ją apsijuokdavau. Kartais ji tik šypsodavosi prisimerkus per savo pustamsius akinius, o kai pacitavau Tiutčevą ir aršiną - kažkodėl nusikvatojo iš visos širdies. Tai buvo jau daug vėliau, bet ir dabar neprisimenu, ką ten sumaišiau apie tą Rasieją- gal umom neizmeryt...

Gražina. Jokia pana man ji, o nuotykis gal pats didžiausias net ne aštuoniolikmečiui. Pažintis su ja gal nekasdieninis. Trečiuose, kaip ir kituose šokiuose būdavo paskelbiama - kviečia merginos. Gerai, kad retai tekdavo pasijusti panų kailyje. Ne kas tai- laukti kol kokia gražuolė teiksis/nesiteiks. Pakvietė tikrai aukšta panelė, su aukštakulniais lygi su manimi. 182 aš, ji gal pora cm žemesnė. Lengvai šoka, viskas įprasta lyg ir staiga:
- Aš Gražina. Kitą šeštadienį man KKI išleistuvių balius. Ieškau partnerio. Taip gavosi. Ar patinku tau? Man tiktum. Tik išleistuvių baliui.
Na, kaip čia atsisakysi. Vakaras jau beveik baigėsi, dar kelis šokius jau aš šokdinau ją, iki bendrabučio parlydėjau, net telefoną jos paprašytas daviau.

Chebrai kai pasakiau apie balių, galvomis palingavo- ką ten veiksi su bealkoholikais? Sporto režimas ten jiems ir panašiai. Na, "faktas ant veido"- Burneika teisus- su tuščia galva paskui tuščią kamuolį. Geruoju nesibaigs, pamatysi.

Geruoju ir nesibaigė. Prasidėjo iškilmių salėje, sveikinimai, diplomų įteikimas, gėlės. Gražinai įteikiau nekasdienišką, vos ne lauko gėlių puokštę. Būtent tokią surinko gėlių parduotuvėje buvusi 18-tos būdos bendramokslė.
Gal pataikiau- dominavo mėlyna spalva, derėjo prie Gražinos suknelės. Ir jai puokštė patiko, nuoširdžiai nustebo- prieš darbo pabaigą dėl visa ko pasiskambinusi man. Pasakiau- būsiu, pasitikslinau kelintą oficiali dalis. 19? Puiku, ceitnote esu kiek, tad būsiu salėje laiku. Irena labai nustebo, kai pasiprašiau išeit anksčiau. Kas reiškia- iškart.

Su puokšte neprašoviau, o toliau bus kaip bus. Daug sveikintojų žinomų- net Algirdas Šocikas, Lauritėnas, alpinistė Kreivienė, rankinio žvaigždės- Rožė Stasiulevičienė, Vytautas Kontvainis, Janis Grinbergas. Kai po scenos atsisėdau šalia Gražinos, man pamojavo buvęs treneris, toks susiraukęs, piktokai pamojavo, ji kiek nustebo. Atsiprašęs priėjau prie Kreivienės. Ji mane nelabai atsiminė, tik metus bendravom prieš keturis metus- va, koks išaugai, gražu, kad prisistatei, kur tu iš 18-tos dingai? Tai abu su tuo nedidučiu vaikinuku Politechnikume? Pas Sergijų Baublį? Na, puiku, perduok linkėjimų. Ir tam, na taip- Pedro.

Daug sveikintojų, gera tvarka, kas nori sėdi perimetru sustatytos keliomis eilėmis kėdėse, kas vienam kampe susibūriuoja, mes perėjom į balkoną- iš ten gerai tas šurmulys atrodė. Per kokią valandą oficialioji dalis ir baigėsi, o salė dar šurmuliavo. Atbėgo Gražinos grupiokas- ieškom jau tavęs, auditorijoje visi susirinkę.

Auditorijoje ilgas stalas, tikrai jau beveik visi sėdi, laukia, ne tik mūsų. Atsisėdę dar kelių sulaukėm. Ant stalo užkandžiai, šampano buteliai, po du, tarp jų baltuoja servetėlėmis susukta degtinė, šalia vynas ir dar konjakas armėniškas. Žodžiu, gausus.

Po pirmųjų tostų viskas lyg ir nieko, vėliau tostai kaip ir baigėsi - šokiai, dainos... Po to, prieš mane sėdintis boksininkas sako- davai, darom Elektrėnų žiburius. Nelabai jis ir paisė- paėmė ąsotį su gaiva, išpilstė jos likučius ir suvertė ten degtinės butelį ir šampaną. Kaip tik- ąsotis pilnas, gražiai burbuliuoja prieš šviesą.
Tada paragino ištuštinti savo gaivos fužeras, karšta, lengvai tas pavyko visiems. Tada įpylė visiems vos ne po fužerą - žiburiuojam! Už mūsų jaunavedžius- jie nesenai apsiženiję grupiokai- imtinininkas ir gimnastė, graži pora. Dar kartą žiburiuojam! Iki dugno!!!
Žiburiavom.

Atsibudau nuo saulės, plieskiančios tiesiai į veidą. Pasukau galvą- į ją kaip kuvalda kas smogė. Matau, greta vienoje lovoje- jaunavedys knarkia, ant jo krūtinės žmonelės jo plaukai išsidraikę. Šiaip taip pasisuku į kitą pusę- ten kažkas miega, galvą užsidengęs paklodės užvalkalu.
Aha, pro atdaras spintos duris matosi švarkas bitliškas mano. Ant kėdės šalia tvarkingai juodos kelnės matosi pro baltus marškinius, gal mano. Aha, šlypsas tikrai mano. Ir batai po kėde Kitaico gamybos. Kojinės? Aha, ant kojų. Po gero pusvalandžio- nuo saulės jau neįmanoma pasislėpti, troškina nežmoniškai, galvą kūju daužo visą laiką, šiaip taip atsisėdu. Sunkiai, bet atsistoju -co to nie to, vėl atsisėdu. Kur tie prakeikti baikštukai- trusikai, ta prasme- trikampiai? Gal atsisegė ir lovoj kur nors. Berods todėl juos sapnavau:

http://pix.avaxnews.com/avaxnews/f4/34/000034f4_medium.jpeg

Lovoj nebuvo. Po lova taipogi. Gerai, kad buvau ilgą tokią tinklinę gegužinukę (taip maikes bandėm vadinti, pagal Ulvidą) užsidėjęs- kad pro baltus marškinius marinos vladi nesimatytų. Šiaip taip kelnes užsidėjau, tyliai, ta lova spyruoklinė girgžda net smegenyse... tada į marškinius įlindau, šlypsą į kišenę... batai. Švarką į rankas, kad tik durys nebūtų užrakintos... AčiūDie, ne, atsargiai išslinkdamas atsisukau- taigi, taigi, kaipgis- Gražina galvą užsidengus, tikrai ji. Bent jau bateliai jos.

Gatvėje vos paeinu, nešioja į šonus. Ne vėjai. Kuvalda galvoj. Prieš TARTU - gazuoto vandens automatas. Stiklinės aišku nėra, bandau iš fontanėlio atsigert, nepavyksta. Sustoja taksi, diedas sako- va, stiklinė čia, ant viršaus užkelta, paslėpta taip atseit. Išgeriu vos ne vienu mauku, ne sirupinį. Išplaunu, pasitraukiu, žiūriu kaip taksistas pasimėgaudamas geria, lyg vaikystėje:

http://www.diena.lt/sites/default/files/Vilniausdiena/Vartotoju%20zona/lukas.s/img727791.jpg

Ir aš varyčiau, kaip studentas Šurikas, tik kad į galvą trenkė dar stipriau:

http://s.mediasole.ru/images/400/400571/original.jpg

Taksistas rodo man į klyną- užsisek, negražu! Sagomis tada gal keturiomis tie klynai būdavo užsagstomi, tik dešiniarankiams. Atiduodu taksistui vienintelę trijų kapeikų monetą, tiesiog išsimaldauju, kad namo parvežtų. Parvežė, sėdėjau dantis sukandęs, kad tik neprivaryti...Kai pakratė Raudondvario plentu Inkaro kultūrnamiui pro langą saliutavau. Šliauka.
Diedas labai supyko, atsipirkau ciela trirubline be grąžos ir atsiprašymais bei vandens kibirą šliuktelėjęs ant abiejų dešinių durelių ir sparno. Taksistas atslūgo- gerai, jau gerai, eik kokio raugalo prašyti, per anksti pradėjai, jaunikaiti!

Visą dieną - sekmadienį- pragulėjau pavėsyje po obelim. Daugiau- jokių gėrimų! Nesąmonė kažkokia, tai, va koks tas pachmielas!!!. Velnio tie sportinykai su žiburiais!
Vakarop eičiau maudytis, tik kad glaudžių neturiu. Pragėriau! Keikiau save gal net garsiai. Tėvas nieko nesakė. Mama raugintų agurkų ir kopūstų atnešė.
Nusimaudžiau vis tik. Su sportinėmis kelnaitėmis atlasinėmis lampasuotomis. Neriant vos ir jų nepamečiau, sunkios pasidarė.
Beliktų tik nusišaut.
Taip pirmą kartą gyvenime pasigėriau. Ne paskutinį, deja.

Vanduo tikrai stebuklus daro. Plaukiodamas, lėtai, ant nugaros gal pakaušis atšalo, gal alkoholis iš ten išgaravo, po truputį atgaminau vakaro eigą. Po truputį, po gabaliuką.
Šokiai. Letkis. Suomių toks šokis. Pas mus nebuvo įprasta bučiuotis. Gal. Na, plokštelės tokios nebuvo, boksininkas Virpša, tas žiburiuotojas sako, reikia ritmą rankomis ploti, gausis. Gavosi, kažkas pradėjo ir šokti, po to- visi net į sporto salę kažkokią nušokavom. Tikrai ne aš pradėjau. Grįžę atgal, vėl laiptais- sportinykai gi- žiburiuokim.

https://www.youtube.com/watch?v=cLeosmvWyyA

Žiburiavom. Žiburiavom. Vėl ir vėl.

Aš kaip gaidelis- qwando, qwando... tada zing zing zong karavaną užvedžiau. Matyt, geras buvau... Gražina mane ar aš ją į stadioną? ... Ten jau tik jai Į ausį, vis lūpomis beveik prisiliesdamas - Tu sei romantica- prie mėnulio ir žvaigždžių. Bučiavomės ilgai,atrodė- vos nenualps tuoj, žiburiai irgi savo padarė... Tu sei romantica... Tu man romantika, tavęs širdis mana pilna, drauguže, sidabrinių debesų ...

https://www.youtube.com/watch?v=OWbudgIfwYg

Vienu metu, abu, atitokom, ji pirma - koks tu fainutis, jaunutis, aš jau net ne jaunė, laikas grįžt- grupiokai ieškos mūsų... Taip ir buvo- jaunavedžiai! Aha, taigi, Gražka sako, nusisukit, vyrija! Reikia kai ką mums abiems padaryti- ir pritūpė už suolų. Abi.
Aš stulpą susiradau. Apšvietimo. Jaunavedys irgi prie stulpo, nenorėjau jam trikampių rodyti, paskui susisegsiu, tik klyną kelnių, tikrai pamenu- visomis sagomis...
Aha, dar dainavom stadione. Jie paprašė- gerai, dainuoji, tik per tyliai. Net šokom, ne rateliu, būč susipainiojęs, šokom romantiškai pagal visų jau traukiamą Tu sei romantica.

Va, tada visai neromantiškai tie trikampiai ištikimieji ir paliko mane, nuo vienos kojos nuslinko. Bus juoko radusiam. Tik kas mane paguldė, kaip nusirengiau- irgi gal ne pats? Kad vedė tvirtasis imtynininkas matėsi - mėlynė ties bicepsu priminė. Bjauri nuotaika. O kas buvo baseine? Buvo gi baseinas, naktį žvaigždėms švytint...O gal tik alkoholiu apnuodytose smegenėlėse mano? Kažkas buvo...

Gražiną tik rudeniop susitikau atsitiktinai Alėjoje- šiandien išvažiuoja pagal paskyrimą į Vilnių, tad labai skuba. "Paskambinsiu tau, kai būsiu Kaune, dar šią vasarą"- ir nusijuokusi nuskubėjo.
Vasara.

http://st.depositphotos.com/1005147/4594/i/950/depositphotos_45940471-stock-photo-redhead-girl-with-suitcase-on.jpg

Henrieta (vardas lyg iš tik ką praėjusio filmo, gal netikras?)- juoda brunetė, juodais saulės akiniais, aukšta, grakšti, graži ... baisi melagė. Kur reikia ir kur tikrai ne- vis suskiesdavo kokią nors fantaziją. Kaune atrestauravo varpus, Kuprevičius senasis su sūnumi rengdavo koncertus, o Henrieta - kai varpinę iškilmingai atidarė, mano tėvą garbės sargyba, o tai - iš šonų du milicininkai nuogais kardais, lydėjo. Nesusilaikėm visa kompanija nenusižvengę arkliškai - kokie milicininkai garbės sargyboje ir dar su kardais! Užsigavo ji, išlėkdama man pasakė- šeštadienį, išeidamas iš darbo, pats įsitikinsi.

Iki šeštadienio ir pamiršau tai. O be reikalo, pasirodo- nebūčiau,(o gal kaip tik būčiau?) išėjęs iš PRAMPROJEKTO senojo kartu su dauguma.
Prie net dabar Donelaičio gatvėje esančios medinės žalios tvoros stovi ZIMas. Tai nieko nuostabaus. Beveik. Signalina. Na, ir kas? Einu, atsidaro vairuotojo durys, išlipa - juoda brunetė, juodais akiniais, juoda skarele.

Henrieta. Čia tai bent! . ZIMas tada! Mergina už vairo!!! Nūnai - tai kaip kad atskristų oro motociklu. Sensacija.

https://www.jetpackinternational.com/wp-content/themes/jetpack/timthumb.php?src=https://www.jetpackinternational.com/wp-content/uploads/2017/02/jet-bike.jpg&w=425&h=248&zc=0

Kas man beliko- suvaidint, kad čia jokia sensacija, kasdienybė. Neskubėdamas priėjau prie jos, apsikabino toji mane tvirtai, net pasibučiuoti teko, tada įsodinti ją, uždaryti duris ir lėtai apėjus didžiulį ZIMą (kaip ten durys, jų rankena, senoviška- ar ne?!) atsidarau iš pirmo karto lyg būtų ne pirmą kartą, atsisėdu:

https://s1.avtoclassika.com/uploads/files/news/44/files/zim-7.jpg

Pajudam iš vietos, toji dar mandagiai, neįprastai tais laikais visus pėsčiuosius (pramprojektininkus!) praleidžia, mėgaujasi - jos triumfo valanda čia ar kas? Apsukam ratą Laisvės alėja, lėtai, iškilmingai taip. Kad visi matytų. Dar kelis ratus. Supratau, gyvas neištrūksiu. Ta prasme, kad namo jau vėlu, o pas chebrą per anksti.
Vairavo ji gerai. galima sakyti puikiai. Nuvažiavom į Panemunę. Ten, kažkur netoli pliažo, ramioje vietelėje dar kiek pasilaižėm.
Kieta vis tik toji Henrieta buvo - nei iš šio, nei iš to capt man už tokios vietos:
-Na, ir kaip ten šitas kardas?
Ir jau visai meiliai, šypsodamasi, vis paglostydama, į akis žiūrėdama, ilgai, tęsiamai, vis pabučiuodama, net akinius nusiėmusi:
-Kaip ten tavo chebra sako- be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk?
Na, prasti reikalai tam ir kitiems kardams tokiais atvejais. Na, buvo josios akyse kažkas, tik ne tokia nuotaika, nebuvo šilumos. Na, gal dėl to taip mėgo tamsius akinius. Ir mėlynos akys prie juodų, kaip varnas plaukų, baisiai gražu, bet :

https://www.7md.lt/images/ar_or/24nora.jpg

Taigi, taigi, kaipgis. Už vieną kardą atsigrajino. Na, netikėtai, bet...įdomiai, nekasdieniškai. Už antrą - dar kiečiau- lipk, brangusis, ir pėdink iki troliko, dar spėsi pas savo gudruolius. Užsidegiau, iššokau kaip šampano kamštis ir pėdinau. Be žodžių. Išdidžiai pakėlęs galvą ir kaip niekad pažemintas. Taip tada atrodė man.O taip ir buvo.

ZIMas lydėjo iki stotelės, signalino- neatsisukau. Kai pralenkusi sustojo stotelėje ir išlipusi atsiprašė... Jau buvau kiek nurimęs, be žodžių atvežė iki Laisvės pradžios, išleido prie pat mūsų susitikimo vietos, pasignalino chebrai manąjai, net ranką iškėlusi virš stogo pamojavo ir dar vidurinį pirštą parodė, nesuprasi mums ar pypsinčiam moskvičiukui.
- Nu, duodi - chebrantų veidai ištįsę, tiek ir tesugebėjo jie išspausti.

Taigi, taigi, kaipgis. Nieko apie Panemunę jiems tada nepapasakojau- užjuoktų negyvai. Tik- kad šaltai viską apskaičiavo- prieš visą pramprojektininkų vos ne eiseną pėsčiųjų perėjoje, tiek dabar čia- prie kavinukės DAINA lenktojo turėklo mūsų. Ir dar tas itališkas vidurinysis pirštas- tai tas pats, kas mums rusiškas gestas- 50 procentų rankos iš anekdoto. Visą vakarą kalbos vis grįždavo prie ZIMo. Algis vis erzinosi- taigi, važiavom vieną kart ZIMu kaip autostopininkai, dabar turėsim savo.

Dabar tikrai keista- sovietinė moteris už traktoriaus, vairalazdžių, už kombaino vairo, net su pneumatiniu kūju įprastas dalykas, o moteris už lengvosios vairo- pagarbų pavydą keliantis dalykas. O mergina- tai jau virš visko- sensacija. Čia kaip Zasados knygoje, net traktorininkas puls lenktyniauti su dama, vairuojančia kad ir sportinį futuristinį LANCIA STRATOS.

https://www.hemmings.com/blog/wp-content/uploads//2011/04/1967lamborghinimarzal_02_1000.jpg

Pikčiausia, kad pagal valstybinius numerius tada nebuvo galima atskirti- valdiškas tas prabangusis ZIMas (su magnetola!) ar nuosavas. Kas tas tėvas Henrietos? Koks partinis bonzas parteigenose ? Dalyvavo varpinės iškilmėse, kad suteikti joms teisingą politinį atspalvį? Didžiulio kokio nors kombinato, padėjusio techniniais dalykais, vadas? Ar koks kompozitorius, Stalino premijų laureatas, kaip kad Dunajevskis? Na, kad nėra tokių Lietuvoj- numeriai ZIMo lietuviški gi.
Žodžiu, pana padarė savo. Bent jau intrigą. Ilgam. Jei ne suvisam.

Pirmadienį darban atėjau pats pirmas, teko net raktus iš budinčiojo imti ir didžiojo kabineto. Bobinčius susirinko neskubėdamas, apie visus įvykius pasipasakojo ir papletkavojo. Sėdėjau tyliai, vaidinau braižantį. Daugiau trinantį. Neišlaikė Ievos dukros ilgai mane kankinti- Valentina atėmė iš manęs pieštuką, uždrožė jį savo skalpeliu chirurginiu, prie kurio neleisdavo niekam prisiliesti. Ant kavos atėjo Inesa. Jau norėjau muilą nešti, savo muilą nešti, tikrąja prasme- rankų plautis. Nors ne- ten rūkaliai gi pletkavoja, politikavimu tai vadindami.
- O kas mūsų studentui toji gražuolė? - labai paprastai pasmalsavo viešnia mūsų ispaniškoji.
- Draugė, na, draugo draugė- lyg tvirtai atsakiau, o ausys net užkaito.
Čia bobinčius prapliupo, ko tik neišgirdau- donžuanas, vos ne alfonsas beūsis, malačius begėdis, net Lera pridėjo- taigi, Edik etakyj on, pokazuchu iz za nas vsiech ustroil.

Inesa vėl taip naiviai- bet gi yra dėl ko. Ambicinga panelė, man pirštą kažkodėl parodė. Jei ji studento panelė- savotiškas komplimentas man. Savotiškas toksai, bet komplimentas Ispanijoje tai būtų.

Prisiminiau- iš tikro perėja ėjo ir žaviai, dailiai atrodanti savo baltais džinsais ir aukštakulniais mūsų ispanė, net man pamojo šypsodamasi. Matyt, tada virš vairo Henrieta ir parodė tą pirštą jai.

- Mūsų studentas tikras džentelmenas, gražiai panelę savo įsodino, net ispanai jau nedaro taip- įsirioglina mašinon - jokios pagarbos deramos mums, silpnąjai pusei.
- Nu, jau ne. Sovietinės moterys tikrai ne silpnoji lytis. V odnoj ruke Svietka, v drugoj - sietka.
- Lera, o kas ta svietka, kitokia, patogesnė sietka?

Bobinčius puolė ispanei mūsų aiškinti- kaip visada, visos vienu metu. Kaip visada ir galutinis žodis vis tik Irenai, pademonstravusiai šįkart tiesiog aukštąjį pilotažą:
- Lera, gi nepilnai pasakei- v odnoj ruke Svietka, v drugoj ruke sietka, s zadi pjanyj Ivan, a s peredi - piatiletnij plan.

Palaukė, kol kvatojimas baigėsi, net iš vyrų kambario ciekavas vienas toks buvo visų damų pavarytas- čia mūsų bobiški reikalai, maždaug.

- Nu, jo- turit gi Kazanovą savą- gavau pirmą špilką.Gerai vis tik, kad neėjau tų rankų plautis.

Žodžiu, bobinčius, ne tiek bobinčius, kiek dailioji ispanė savo naivumu privertė papasakoti visą istoriją. Nutylint Panemunę, bet pripažinus, kad mano chebrą pana tiesiog nuokautavo. Ir dar pirštą parodė. Na, mums tai tas pats kaip 50 procentų rankos.
- O kas tai yra- 50 procentų rankos - bobinčius irgi, pasirodo, nežinojo- net Valentina, o čia gi Veros Eros anekdotas.

"Tarybinė tikrovė- viename name gyvena gamyklos direktorius ir gamyklos hegemonas- darbininkas. Jis mato- direktorių darban vežioja volga, o kodėl ir jo negalėtų nuvežti? Kreipėsi į direktorių, tiksliau į sekretorę, kuri sako- rašyk pareiškimą, taip bus patogiau- gausi atsakymą raštu. Geras patarimas, raštas yra raštas. Surašė. Po kelių dienų sekretorė atneša jam jo pareiškimą jau su direktoriaus rezoliucija- "Patenkinti 50-čia procentų."
- A tai kaip čia- tik į darbą? Ar tik- namo?
-Nea, taigi taip paprasta- va, matai- ranka- tai 100 procentų. O va, uždedu ant jos kitą ranką- va ir 50 procentų" - nupasakojau visą anekdotą.

Visoms daėjo iškart, Inesai ne. Rodyti nedrįsau, pagelbėjo Lera. Paaiškino. Inesa kvatojosi- tai va ką reiškia šis keistas gestas! Pas mus, Ispanijoje amerikonai išmokino- visai ką kitą- ir parodė:

http://s2.glbimg.com/e43di6FFXkX30W0cRA6kNXHKgDI=/e.glbimg.com/og/ed/f/original/2017/12/08/1_7abuzna-boxxcvor7vqquq.jpeg

Pačiame linksmume netikėtai atsidaro durys ir pirmiausia pamatom pilvą- tikrą alaus bačką. Visos damos nuščiuvo, tada ir aš supratau- taigi, valdžia. Plaukimo eksrekordininkas ir eksčempionas.
-Na, ir kas čia per linksmybės?
-Gamybinė mankšta- Irena, poskyrio viršininkė žodžio niekad ilgai neieškodavo. Tad dar pridūrė, įgeldama- Proto gamybinė, ne visiems- tik kam trūksta jo.
- A, tai ir mums, pinigų kaip šieno, o protelio, kaip pinigų - žaismingai atsikirto valdžia, pasirodo, ne vienas atėjo, su Henriku. Bobinčiuje nebuvau girdėjęs a nei vieno gero žodžio nei apie vieną, nei apie kitą.

- Jau tuoj "Kauno tiesa", ar net "Nemunas" apie kavą su ritualais veik rašys, o mes ir nežinom kas tai, ne kožnam pabažnam ar kaip tą kavą uostyti?
- Atsirado pabažni mat, vis laikini sunkumai, viskas po blatu - Irena mums nieko nesakė, komanda mūsų patys susipratom. Valentina su Lera už puodelių, į savo WC kitame aukšte, ne, paprašė ciekavsko tik ką išstatyto duris pasaugoti "toj vyrų myžalinėj", tad man lengviausias darbas - sumalti pupeles. O jas įteikė, lyg tarp kitko- kokį kilogramą - Henrikas.
Jau malant pirmą dozę- kvapas nesvietiškas. Net Inesa paklausė- kokia rūšis pupelių, lyg El Abra Platinum, lyg ne?

- Arabika ir Robusta, pupeles skrudinau pats- žinojom, Henrikas tik ką grįžo iš Maskvos, ten daugiau nei savaitę komandiruotėj buvo "mergas kirkindamas Inturiste, laistytuvas šitas". Atsisėdo ant kėdės, kurią šiaip taip nuo bylų nukroviau, pačiu laiku- atgarmėjo puodeliai mūsų porceliano/farforo - "furoro".
Damos susėdo, vyrai irgi, tad kavą ruošti teko man. Buvau jau įpratęs ispaniškai, lėtai neskubant, pakaitinant puodelius, net lėkštutes. Lėtai, neskubėdamas, mačiau, kad Henrikas įdėmiai stebi. Kai užbaigiau, jis iš vidinės švarko kišenės išsitraukė gražų, elegantišką, juoda matine oda aptrauktą fliašką aptrintą, ir į visus puodelius įlašino po gerą šaukštą armėniško.

http://mywishlist.ru/pic/i/wish/orig/008/865/402.jpeg

Kažkuriai damai, bandžiusiai atsisakyti, Irenai gal - parodė graviruotę ant gertuvės dugno- OSTATNIA FLIASZKA!!! RATUNKU!!! WILNO1939
Man beliko tik pasipuikuoti bobinčiaus naujamadžiu cukrumi- cinkelis to rafinadas ir žnyplės jam smulkinti. Henrikas gi įkalė savo vinį- padėjo nematytą, užsienietišką gražią žalią lyg ir dėžutę:

https://encrypted-tbn0.gstatic.com/images?q=tbn:ANd9GcQjkDftxdAlOGugFn8RHjzuHhxa6Oxm7RI3lWYWfx4U0oy2TGB1

- Čia kaip ir sacharinas, bet šiuolaikinis. Paskutinis supuvusių Vakarų sveikuolių šauksmas- ir mirktelėjo man, va, taip, studente, manęs nepaimsi.

Kavą gėrėme tylėdami. aš sėdėdamas ant palangės, vis į tą žalią tvorą pasižiūrėdamas. Kava tikrai gera. Henrikas tiesiog švytėjo- matyt, nujautė ką apie jį bobinčius mano. Vadas pagyrė savotiškai:
- Na, ačiū. Už pademonstravimą - "kofa forma paradnaja", tikrai fain čia pas jus. Bet viskam kas gera yra pabaiga. Pažiūrėkime, kaip bus naujajame pastate, ypač su naujaisiais baldais. Henrikai, kur brėžinys ir interjeras?

Visos damos kažkaip nuliūdo. Kai pamačiau brėžinius- stalai ir kulmanai surikiuoti kaip kareiviai, pagalvojau- jokie interjerai nepadės.

https://archive.li/rAEzO/598d74af871d0303170597049465036e7c3145ac.jpg

Taip, naujasis pastatas kaip ir priduotas. Liko smulkmenos visokios, o jų daug. Laikini amžinieji sunkumai. Socializmas.
Kartą jau buvo talka. Kol kas pastatas be šilumos. Nors vasara, bet šaltas. Klausiausi, kaip damos ginčijasi su valdžia- palikite bent mūsų spintą su baru, juk tai unikalus baldas, nereikia mums tų naujų sekcijų...

Sėdėjau ant palangės, žvelgiau į žalią tvorą kitapus. Dar viena šios vasaros pana ten. Gal keisčiausia iš visų.
Aldona iš medkės. Patogi tokia, gyvena pačiame centre! Negana to, be jokio laužymosi patį pirmą kartą pasikvietė arbatos. Mažas kambarėlis už tų paslaptingų vartelių. Atskiras įėjimas. Kambarėlis tiesiog asketiškas. Nors viskas yra- komoda senoviška, raižyto medžio, stalas bei kėdė irgi, mažas arbatos stalelis- tiesiog art deco šedevras. Disonuoja sofa- lova. Tarybinis deficitas, naujovė tik ką pasirodžiusi! Užtiesalas irgi - vos ne leopardo kailis, kaip ir ant grindų. Ant jos sėdint matosi spinta, kaip ir komoda, senoviška.

Arbata. Mažos pialos. Padėklas, net keli. Su fanaberijom. Aldona lėtai, galima sakyti- iškilmingai viską pateikė. Patylėkim, sako, mėgaukis visuma- ir užgesino elektrą. Žvakių šviesoje kambarėlis sumažėjo. Nors ant komodos patefonas, bet ten tik jis- jokių plokštelių nesimatė. Jos, kaip vėliau pamačiau- viename stalčių.
- Sunki savaitė buvo. Ryt prasideda dar sunkesnė, ir kodėl tik 24 valandos paroje- atsiduso pana, iš dailios dežutės išsitraukė cigaretę, neskubėdama laikė, tik tada davė ženklą- žiebtuvėlis mandras, pasimėgaudama išpūtė dūmą, kvapnų kažkokį ir dar ratilu tas dūmas lėtai pakilo... Nors labai norėjosi ir man cigaretę išsitraukt, susivaldžiau. Tylėjom abu žiūrėdami į tuos ratilus...
-Tu Džeką Londoną, be abejo, skaitei. Kaip ir visi bernai- apie nuotykius. Susirask jo apsakymus, ten yra toks su eilėmis. "O, meile, ne, dar palūkėkim" ir t.t. Tada pakalbėsim. O dabar- eik, tik tyliai. Ir vartelius užtrenk. Graži vis tik pora buvote su Rūta. Kvailelė, tokia jaunutė už to primityvo ištekėjo. Nepavyko mums su Audra jos atšnekinti.
Man net akys aptemo- taip širdį suskaudo. Va kodėl man ta Aldona kažkur matyta! Audros gimtadienyje- kaip kokia tetulė tada man atrodė. Senokai tas buvo.
-Užrašyk man savo telefoną. Gal paskambinsiu. Ačiū, kad parlydėjai, Kad nelindai. Labai jau jūs mandri, kaip kokiam vojenkomate- tik liniuote galima pastatyti į vietą.
Rašiau tą savo telefoną, net parkeris iš rankų iškrito, išgirdus vojenkomatą. Vojenyj komisariat. Karinis komisariatas.
Pradedant nuo šešiolikos metų mus ten prižiūrėjo. Kasmet "poviestka" - šaukimas kada prisistatyti, kiekvienas miesto rajonas turėjo savąjį komisariatą. Ten sutikslina duomenis- kur mokaisi ar dirbi. Kasmet medicinos komisija. Praeini visus daktarus nuogas, tik su glaudėmis.

https://static.ngs.ru/news/preview/b8ee148c2cdca4271b1cea3a56c9e9140a2e5f00_379.jpg

Pas chirurgą- jau ir be jų. Asistuodavo daktarams seselės, kartais gražios... Buvo visada kokia viena labai pikta, pasiskųsdavo daktarui, o tas turėjo teisę įsakyti- visiems nusirengti plikai ir išsirikiuoti. Būdavo- koks nors drąsuolis šmaikštuolis pagerbdavo atsistojimu, pasakojo, jog visą komisiją net.

https://pbs.twimg.com/media/DT5MSdiW4AAIr0f.jpg

Tai gaudavo liniuote per savo pasididžiavimą. Gal dėl to seselės dažnai rankoje ir turėdavo po medinę liniuotę.
Karinis bilietas, su foto ir kitais duomenimis- rimtas dokumentas, pirmas po paso. Jei persikeldavai kitur gyventi, registracija griežta, niekur nuo karinio komisariato nedingsi, niekur nepasislėpsi.

http://bsk.nios.ru/sites/bsk.nios.ru/files/images/voennyy_bilet_0.jpg

Budriai ganė mus, be reikalo dabar Aldona priminė Damoklo kardą. Atsisveikinau, vartelius tyliai užtrenkiau.

Užmigai ten ar ką?! - tikrai beveik pažadino mane užsigalvojusį ant palangės.- Negi tau neįdomu, kaip atrodysime naujuosiuose rūmuose?

- Įdomu. Tik man neaktualu beveik... Liko mėnuo iki mokslo metų pradžios.
- Na, ir kas? Gal paskyrimą po diplomo gausi pas mus- Irena man akį pamerkė ir čia pat uždėjo- Aišku, jeigu diplominį padarysi ir su praktika atsiskaitysi, su Burneika, jeigu ans tavęs nesudoros.
- Tai Burneika dar Polėj? Nepasikeitė- laužia visus bezpardonno? Mane, hmm, pardon, dulkino prieš gerą dešimtmetį. Bet naudos tas davė daug man. Labai daug. Linkėjimai jam.
- Būtinai perduosiu.
- O kaip pačiam su vaizduote? Na, pvz. - kas - apart taško, rutulio ir kubo- visose projekcijose vienodas?
- Erdvinis kryžius- išpoškinau, vadas net išsižiojo, kaip ir bobinčius. - Tik šito nesugalvojau, kai rūkomajame mane egzaminavo. Ten ir paaiškino.
- Na, labai jau pats teigiamas, net per daug. Net keiktis triaukščiais, kai reikia. O ir pana su ZIMu. Plaukiant iš tikro mane praleidai, kaip kad Irena sako?
- Tikrai ne, aš gi nieko nemačiau, tik baseino sieną. Man visai kitoki striokai buvo.
- Negi sakysi, kad nepaskęst?
- Ne, verčiantis pataikyti į savo takelį. Nu, neteko rimtame baseine plaukioti. Mūsų Politechnikumo baseinas sunykęs visai jau.
- Tai dar vanduo laikosi jame? Kasėm gi kastuvais, betoną irgi kastuvais maišėm pokario metais. Visą vasarą, tik rudenį baigėm. Na, gerai, galvosim, na, o kaip vis tik jaunam žmogui atrodo interjeras šis?
- Kaip kareivinės. Griežta tvarka, ordnungas. Juk ne visi konstruktoriai dešiniarankiai gi.
- Na, tobulinsime, ar ne ,Henrikai? Juo labiau- tobulumui nėr ribų. Rudenį viščiukus gi skaičiuoja.
Naivūs vis tik buvom mes visi. Tiek aš, laukdamas skambučio (ar skambučių?), tiek kiti- šilto interjero...

Taigi, taigi, kaipgis -o sancta simplicitas- net sapnuose nūdiena tokia va, reali, net nesisapnavo:

https://encrypted-tbn0.gstatic.com/images?q=tbn:ANd9GcSySQ_TGB2Awtq_avD5afs27KLzmqyGaSeVrZCtOKWFDc_ndoK0

95775 cdn

Juozax

Puslapiai